Alkis — prastas patalas, ir todėl ji pirmiausia panoro užkąsti, iš karto, tuoj pat, kol tarnai nešė jos daiktus, ir liepė padengti apačioj, kur jau ūžė židinys ir buvo įšilę, ir liepė pamaitinti Teofilę, ir ji, vargšelė, pasodinta prie stalo ant kėdės su stirta pagalvėlių, vidury valgio užsnūdo ir vos neįkrito į savo pačios lėkštę, todėl ją teko išnešti miegoti, ir Ona Kotryna pirmąjį vakarą Milkantuose baigė viena, atleidusi tarnaitę, ir bebaigdama savo vienišą vakarienę ėmė priekabiai dairytis po tuos svetimus namus, tą tėvoniją, kuri dabar turėjo būti josios prieglobstis. Viskas čia buvo nyku, pavargę, ilgai nenaudota, atšiauru, nejauku; ir nors moterys priskynė jai vėlyvų rudens gėlių — jurginų, astrų, truputėlį sunkių, jau šalnos pakąstų rožių iš sodo ir miško žolynų, tačiau mėlynai išpaišyta sena vaza buvo skilusi, bandyta lipdyti, bet negrabiai ir dabar pro šoną ant staltiesės, vietom nudilusios iki ataudų, jau pamažėliais sunkė vandenį; didžiulis akmens židinys, virš kurio buvo iškaltas jų herbas, Ašaka, matyti, krėstas ir valytas, bet angos viršus ir atbraila užleisti ir aprūkę suodžiais, ir ji suvirpėjo, vien pagalvojusi, kiek malkų žiemą suris tie besočiai, menkai šildantys akmeniniai nasrai; sunkūs baldai, kitados brangūs, mušti spausta oda, dabar buvo nušiurę, išduobti svetimų seniai mirusių sėdynių, kelių konsolių paauksinimai apsiblausę, ties ilgai nejudintų baldų kojom — matyti neišvalyti dulkini lopiniai, veidrodžiai — nutamsėję ir apmūsoję nuo senumo, o vieno — kampas įskilęs, sieninių žvakidžių kaušeliai — išklypę, su kreivai, tarsi senatvės išsukioti pirštai, styrančiomis žvakėmis, persiško kilimo kraštas — atspuręs, vos už jo neužkliuvo kildama, ir jai regėjos, kad tie namai, ilgus metus buvę be tikrų šeimininkų, pilni kažkokių tolimų, mirusių atodūsių ir seniokiško tolimo kosulio aido. Ir ji įsipylė dar taurėn vyno, atsistojo ir paėmusi žvakę priėjo arčiau, link sienos, kur išrikiuota kabojo senųjų Norvaišų konterfektu galerija, vieni apgailėtini, kiti — labiau nusisekę; vieni teplioti keliaujančių pameistrių turbūt už nakvynę ir maistą, kiti — lyg gyvi; ir buvo ten patsai protėvis Motiejus Milkantas Norvaiša, plačia lyg lopeta barzda, raudonu žiponu, delija[18]
ir kailio kepure, ir dar keli patamsėję jo ainiai su kardais, skustom galvom ir juokingom senobinėm čiuprynom[19] ant kaktų, ir buvo ten Jonas Motiejus Norvaiša, jos vyro senelis, dryža kaip barsukas barzdele, sidabriniais ant pečių gulančiais plaukais, su dideliu flandrišku kalnierium[20], surištu dviem kutais,