Silva rerum II

Bet tąnakt jam nebuvo lemta išsimiegoti, nes apačioj į medines namų duris pasigirdo nelygus beldimas — kumščiu, regis, ir plaštaka; ir Aaronas Gordonas, vis dar pusiaumiga, nepataikydamas kojomis į savo šliures, vienais naktiniais, šiek tiek dar miego užmetamas į šonus, priėjo prie lango, kur prie langinės, iš lauko, buvo įtaisęs mažutį veidrodėlį, patikimai atspindintį ateinančius lankytojus, ir net krūptelėjo, išvydęs paryčių interesantą, nes būtent apie jį tą vakarą visai netyčia itin daug galvojo, ir — taip, kai Rivka jam priekaištaudavo, neva jis užsidaręs savo kambary kuria golemus, Aaronas Gordonas pasijusdavo itin nejaukiai, nes jau kuris laikas jam nedavė ramybės įtarimas, kad jo įkyrios mintys, iš tiesų, tarsi golemas iš dulkių ima ir įsikūnija tikrovės pavidalais, tik gaila, ne tokiais klusniais, kaip kad derėtų purvo galiūnui, aklai vykdančiam savo sutvėrėjo nurodymus. Į Aarono Gordono duris apačioj nekantraudamas beldėsi jo mėgstamiausiasis sifilitikas; mėgstamas, žinoma, bet tik jau ne nekviestas ir ne vidury nakties, ir Rivka jau irgi pradėjo busti nuo triukšmo, ir apačioj jau subruzdėjo tarnaitė, kaip visada laukdama šeimininko ženklo — vieno ar dviejų bilsnių į grindis, įleisti ar ne, ir Aaronas Gordonas mieliausiai būtų pabeldęs du kartus, bet lankytojas buvo didis ponas, ir, ar maža ką, geriau buvo jį įsileisti, nes žinia, kaip su tais didžiais ponais — šiandien draugai, o ryt įsižeidę gali įduoti ar valdžiai apskųsti, jis dar pamenąs iš tarnystės karaliaus dvare, su jais reikėjo atsargiai, ir šitie garbingiausi pacientai iš tiesų buvo tikras galvos skausmas ir vaikščiojimas skustuvo ašmenimis, ir todėl verčiau su jais geruoju, verčiau neturėti bėdos, tad garbusis medikas užsimetė ant naktinių kambarinį apsiaustą ir nežiebdamas žvakės šviesos, dūsaudamas nusileido žemyn pats atrakinti durų. Taip, ten buvo jis — vos atvėręs mažutį langelį su pinučiais, jis pažino tas akis iš po skrybėlės — dideles, juodas, degančias, dėl ligos kiek užtraiškanojusias, ligotą smakrą, slepiamą plačios kailio apykaklės, kiek gunktelėjusį, nusilpusį stotą, slegiamą sunkių žiemos drabužių, didiko plaštaką, bilsnojančią į staktą, prie pat mezuzos[56], su mėlynomis gyslomis ir raudonomis opomis, ir aukso signetu, kuriame buvo išraižyta šerno galva, ir Aaronas Gordonas dar akimirką pusiau juokais, pusiau rimtai pamanė, kad ko norėti iš to vargšo gojaus, jei jo net herbas toks nekošerinis, bet atidarė duris ir pavargusiai šypsodamasis paklausė, kas atginė poną Birontą tokią vėlyvą ar, teisingiau, ankstyvą valandą?