Soliaris

Paskirus žodžius skyrė trumpi viauktelėjimai, vadinasi, kalbėjo ne žmogus. Tai buvo vis dėlto keista. Normaliai visi kas gyvas bėga į nutūpimo aikštelę, kai atvyksta kas naujas, be to, dar tiesiai iš Žemės. Tačiau nebuvo laiko ilgiems svarstymams, nes didžiulis ratas, kurį brėžė aplink mane saulė, atsistojo piestu drauge su lyguma, link kurios skridau. Paskui kapsulė pasviro į kitą pusę. Siūravau it didžiulės švytuoklės svarstis ir, kovodamas su galvos svaigimu, stūksančiame lyg siena planetos paviršiuje, išraižytame murzinai violetinių ir juosvų juostų, išvydau smulkučius šachmatiškai išsidėsčiusius baltus ir žalius taškelius — orientacinį Stoties ženklą. Tuo pat metu kažkas pokštelėjęs atsiplėšė nuo kapsulės viršaus — ilgas žiedinio parašiuto perkaklis, kuris garsiai sučežėjo; šiame garse buvo kažkas neapsakomai žemiška — pirmas po tiekos mėnesių tikro vėjo ošimas.

Viskas vyko labai greitai. Ligšiol težinojau, jog krintu. Dabar išvydau tai. Baltai žalias šachmatų laukas sparčiai didėjo. Jau mačiau, kad jis yra išpieštas ant pailgo it banginio nugara sidabru blizgančio korpuso su kyšančiomis šonuose radarinių indikatorių adatomis, su tamsių langų kiaurymių eilėmis, mačiau, kad šis metalinis kolosas ne guli planetos paviršiuje, o kabo virš jos, vilkdamas juodu it rašalas fonu savo šešėlį — elipsinę dar tamsesnę dėmę. Drauge išvydau palengva vilnijančias violetinio atspalvio okeano bangas. Ūmai debesys, užsitvieskę pakraščiuose akinančiu purpuru, nuplaukė aukštyn, dangus tarp jų plytėjo tolimas ir plokščias, rusvai oranžinis, ir viskas išskydo: įkritau į sūkurį. Nespėjus man atsiliepti, trumpas stuktelėjimas grąžino kapsulę į vertikalią padėtį, stebėjimo langelyje gyvsidabrio šviesa sutvisko banguojantis ligi pat padūmavusio horizonto okeanas, virpantys parašiuto trosai ir žiedai staiga atsikabino ir nuskriejo, vėjo genami, virš bangų, o kapsulė lengvai susiūbavo tuo ypatingu, sulėtintu judesiu, kaip kad esti dirbtiniame jėgų lauke, ir nusileido žemyn. Paskutinis dalykas, kurį suspėjau pamatyti, buvo grotelinės aviacinės katapultos ir du gal per keletą aukštų iškilę ažūrinių radijo teleskopų veidrodžiai. Kažkas sustabdė kapsulę, šaižiai sudžeržgė plienas, smarkiai atsitrenkęs į plieną, kažkas atsivėrė po manim ir, pratisai supūkšnojęs, metalinis kevalas, kuriame lindėjau išsitiesęs, baigė savo ilgą kelionę.

— Stotis Soliaris. Nulis nulis. Nutūpimas baigtas. Viskas,— išgirdau negyvą kontrolinio automato balsą.

Abiem rankom (krūtinę kažkas neaiškiai slėgė, o vidurius jutau it nemalonų svorį) įsitvėriau rankenų prieš pat pečius ir išjungiau kontaktus. Sušvito žalias užrašas ŽEMĖ ir kapsulės siena atsivėrė; pneumatinis guolis lengvai stumtelėjo mane į nugarą, ir, kad nepargriūčiau, turėjau žengti žingsnį pirmyn.

Tyliai sušnypštęs, tarsi atsidusęs iš nusivylimo, oras išėjo iš skafandro apvalkalo. Buvau laisvas.

Stovėjau po aukštu it nava sidabriniu piltuvu. Sienomis leidosi žemyn įvairiaspalvių vamzdžių pundulai, išnykstantys apskrituose šulinėliuose. Ventiliacinės šachtos ūžė, traukdamos likučius nuodingos planetos atmosferos, įsiskverbusios čia per nusileidimą. Tuščias lyg persprogęs kokonas kapsulės cigaras stovėjo įleistas į plieninį paaukštinimą taurės dugne. Jos išorinis skardinis apmušalas buvo apsvilęs, murzinai rudas. Nulipau nuožulniu pandusu. Toliau metalas buvo padengtas grublėto plastiko sluoksniu. Tose vietose, kur paprastai riedėdavo raketų keltuvų vežimėliai, plastikas buvo nusitrynęs ligi gryno metalo.

Staiga ventiliatorių kompresoriai nuščiuvo ir stojo visiška tyla. Apsidairiau kiek sutrikęs, laukdamas, kad ateis koks žmogus, bet niekas neprisistatė. Tik švytinti neoninė strėlė rodė į be garso slenkantį juostinį transporterį. Užlipau ant jo.

Salės skliautas dailia paraboline linija leidosi žemyn, pavirsdamas koridoriaus vamzdžiu. Jo nišose stūksojo krūvos suslėgtų dujų butelių, konteinerių, žiedinių parašiutų, dėžių, viskas suversta netvarkingai, bet kaip. Tas irgi mane nustebino. Transporteris baigėsi prie apvalaus koridoriaus paplatėjimo. Čia buvo dar didesnė netvarka. Po skardinių dėželių sąvartynu telkšojo riebaus skysčio klanas. Ore tvyrojo nemalonus, stiprus kvapas. Į visas puses ėjo batų pėdsakai, aiškiai įsispaudę tame lipniame skystyje. Tarp skardinių, sakytum iššluoti iš kabinų, riogsojo baltų telegrafo juostų ritiniai, sudraskyti popieriai ir šiukšlės. Ir vėl nušvito žalia rodyklė, nukreipdama mane į viduriniąsias duris. Už jų ėjo koridorius, toks siauras, kad du žmonės vargiai būtų jame prasilenkę. Šviesa krito iš viršutinių nutaikytų į padangę langų su linziniais stiklais. Dar vienos durys, nudažytos baltais ir žaliais kvadratėliais. Jos buvo praviros. Įėjau vidun.