Soliaris

„Mielasis, aš pati paprašiau jį šito. Jis geras. Baisu, kad turėjau tau meluoti, negalėjau kitaip. Gali man padaryti viena — klausyk jo ir nieko sau nesidaryk. Buvai nuostabus.”

Apačioje buvo vienas išbrauktas žodis, išskaičiau jį: „Harė”. Jinai parašė jį, paskui perbraukė. Buvo dar viena raidė lyg H ar K, irgi perbraukta. Perskaičiau laišką dar ir dar kartą. Ir dar. Jau buvau visai atsipeikėjęs, nepuoliau į isteriką, negalėjau net aiktelti, net garso iš burnos išspausti.

— Kaip?— sušnabždėjau.— Kaip?

— Paskui, Kelvinai. Nusiramink.

— Aš visai ramus. Sakyk. Kaip?

— Anihiliacija.

— Kaip gi čia? Bet juk aparatas?!—aš net pašokau nejučia.

— Rošės aparatas netiko. Sartorijus pagamino kitą, specialų destabilizatorių. Mažą. Veikia tik kelių metrų spinduliu.

— O jinai?..

— Išnyko. Blyksnis ir dvelksmas. Silpnas dvelktelėjimas.

— Mažu spinduliu, sakai?

— Taip. Dideliam nebuvo medžiagų.

Ūmai sienos ėmė svirti ant manęs. Užsimerkiau.

— Dieve... ji... grįš, grįš juk...

— Ne.

— Kaip tai, ne?..

— Ne, Kelvinai. Atsimeni tas aukštyn kylančias putas? Nuo to laiko jie jau nebegrįžta.

— Jau ne?

— Ne.

— Nužudei ją, — tyliai tariau aš.

— Taip. Tu nebūtum to padaręs? Manim dėtas?

Aš pašokau ir ėmiau vaikščioti vis greičiau ir greičiau. Nuo sienos į kertę ir atgal. Devyni žingsniai. Apsisukimas. Devyni žingsniai.

Paskui sustojau prieš jį.

— Klausyk, paduosime raportą. Pareikalausime betarpiško ryšio su Taryba. Tą galima padaryti. Jie sutiks. Turi sutikti. Planeta bus išjungta iš Keturių Konvencijos. Visos priemonės leistos. Parūpinsime antimaterijos generatorių. Manai, kad yra

kas nors, kas gali atsispirti antimaterijai? Nieko nėra! Nieko! Nieko!—šaukiau triumfuodamas, ašarų užtemdytom akim.

— Nori jį sunaikinti?—paklausė Snautas.— Kodėl?

— Išeik. Palik mane!

— Neišeisiu.

— Snautai!

Žiūrėjau jam į akis. „Ne”,— pasakė jis galvos krestelėjimu.

— Ko tu nori? Ko nori iš manęs? Jis žengė prie stalo.

— Gerai. Parašysime raportą.

Aš nusisukau ir vėl ėmiau vaikščioti.

— Sėsk.

— Palik mane ramybėje.

— Yra dvi šio klausimo pusės. Pirma — tai faktai. Antra — mūsų reikalavimai.

— Ir būtinai reikia apie tai kalbėti dabar?

— Taip, dabar.

— Aš nenoriu. Supranti? Man tai nėmaž nerūpi.

— Paskutinį kartą išsiuntėme komunikatą prieš Gibariano mirtį. Jau bus daugiau kaip du mėnesiai. Mes privalome išsiaiškinti tikslų pasirodymo dėsningumą...

— Ar nesiliausi?— griebiau jam už peties.

— Gali mane mušti,— tarė jis,— aš vis tiek kalbėsiu. Aš paleidau jo petį.

— Daryk ką nori.

— Mat, Sartorijus stengsis nuslėpti kai kuriuos faktus. Esu tuo beveik įsitikinęs.

— O tu ne?

— Ne. Dabar jau ne. Čia ne vien mūsų reikalas. Svarbu štai kas. Paaiškėjo, kad okeanas geba protingai veikti. Daryti aukščiausios rūšies organinę sintezę, kokios mes nemokame. Jis žino mūsų organizmų sandarą, mikrostruktūrą, metabolizmą. . .

— Puiku,— tariau aš.— Ko nutilai? Padarė su mumis seriją. . . seriją... eksperimentų. Psichinę vivisekciją. Remdamasis žiniomis, išvogtomis iš mūsų galvų, nesiskaitydamas su tuo, ko mes siekiame.

— Čia jau nebe faktai ir net ne išvados, Kelvinai. Čia hipotezės. Tam tikra prasme jis skaitėsi su tuo, ko norėjo kažkokia uždara, paslėpta mūsų protų dalis. Tai galėjo būti... dovanos...

— Dovanos! O viešpatie! Aš ėmiau juoktis.

— Liaukis! — suriko Snautas, griebdamas man už rankos. Aš suspaudžiau jo pirštus ir spaudžiau vis smarkiau, net

kaulai sutreškėjo. Jis žiūrėjo į mane prisimerkęs, nė nekrūptelėjęs. Aš paleidau jį ir nuėjau į kampą. Stovėdamas veidu į sieną, tariau:

— Pasistengsiu nepulti į isteriką.

— Tiek to. Tai ką mes siūlysim?

— Tu kalbėk. Aš negaliu dabar. Ar ji pasakė ką nors prieš...?

— Ne. Nieko. Aš manau, kad dabar mums atsirado šansų.

— Šansų? Kokių šansų? Kam? Aa...— tariau tyliau, žvelgdamas jam į akis, nes staiga supratau.— Kontaktas? Vėl Kontaktas? Dar mažai mes — ir aš, ir tu pats, ir šitie kvailių namai... Kontaktas? Ne, ne, ne. Be manęs.

— Kodėl?—visai ramiai paklausė Snautas.— Kelvinai, tu vis dar, o ypač dabar, instinktyviai traktuoji jį kaip žmogų. Nekenti jo.

— O tu — ne? ..

— Ne, Kelvinai. Juk jis aklas...

— Aklas?..— pakartojau aš. Man pasirodė, kad neišgirdau.

— Žinoma, mūsų supratimu. Mes neegzistuojame jam taip, kaip kad egzistuojame vienas kitam. Veidai, figūros, kurias mes regime, leidžia iš veido mums pažinti atskirus individus. Jam visa tai permatomas stiklas. Juk jis įsigauna į mūsų smegenų vidų.

— Na gerai. Bet kas iš to? Ką tu nori įrodyti? Jeigu jis sugebėjo atgaivinti, sukurti žmogų, kuris egzistuoja tik mano atmintyje, ir padaryti tą taip, kad jos akys, judesiai, jos balsas... balsas...

— Kalbėk! Kalbėk toliau, girdi!!!

— Kalbu... kalbu... Taip. Taigi... balsas... iš to seka, kad jis gali mumyse skaityti kaip knygoje. Supranti, ką noriu pasakyti?

— Taip. Kad jei norėtų, galėtų su mumis susižinoti?

— Be abejo. Argi tai neaišku?