Meistras ir Margarita

Ivanas Nikolajevičius miegos ligi ryto, laimės išraiška spindės jo veide, jis regės jai visai nežinomus, bet kažkokius kilnius ir laimingus sapnus.

Pilnaties naktį mokslininką prikelia ir verčia rėkti visada tas pats vaizdas. Jis mato budelį be nosies, kuris pašokęs nuo žemės ir keistai ūktelėjęs, smeigia ietim į širdį ant stulpo pririštam pakvaišusiam Gestui. Baisus ne pats budelis, o toji nenatūrali šviesa, atsimušusi nuo kažkokio debesies, kuris kunkuliuoja ir gula ant žemės, kaip būna tik per pasaulines katastrofas.

Suleidus vaistus, sapnas persimaino. Nuo lovos link lango nutįsta platus mėnesienos takas, į šį taką išeina žmogus, užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, ir pradeda kopti į mėnulį. Greta jo eina kažkoks jaunuolis sudriskusiu chitonu ir sužalotu veidu. Keleiviai ginčijasi, kažką kits kitam karštai įrodinėja, stengiasi susitart.

— Dievai, dievai, — atsukęs palydovui savo išdidų veidą kalba žmogus baltu apsiaustu. — Kokia šlykšti bausmė! Bet būk geras, sakyk, — čia išdidus veidas pavirsta maldaujančiu, — juk jos nebuvo! Meldžiu tave, pasakyk, juk nebuvo?

— Na, žinoma, nebuvo, — kimiu balsu atsiliepia palydovas, — tau tik pasivaideno.

— Ar tu gali prisiekti, kad nebuvo? — meilikaudamas prašo žmogus baltu apsiaustu.

— Prisiekiu! — atsako palydovas, o jo akys kažkodėl šypsosi.

— Man nieko daugiau nereikia! — prarėktu balsu sušunka žmogus baltu apsiaustu ir kopia vis aukščiau ir aukščiau link mėnulio, vesdamasis drauge savąjį palydovą. Paskui juos eina ramus ir didingas milžiniškas smailaausis šuo.

Tuomet mėnesienos takas užverda, į visas puses ima trykšt i ir kliokti mėnesienos upė.

Mėnesiena viešpatauja ir žaidžia, mėnesiena šoka ir šėlsta. Tuomet iš mėnesienos srauto išnyra begalinio grožio moteris ir, vesdamasi už rankos baikščiai besidairantį apšepusį žmogų, žengia prie Ivano. Ivanas Nikolajevičius kaipmat jį atpažįsta. Tai jo nakt inis svečias, numeris šimtas aštuoniolika. Ivanas Nikolajevičius sapne tiesia į jį rankas ir godžiai klausinėja:

— Vadinasi, taip ir baigėsi?

— Taip ir baigėsi, mano mokiny, — atsako numeris šimtas aštuoniolika, o moteris prieina prie Ivano ir sako: — Aišku, kad taip. Viskas baigėsi, ir viskas baigiasi… Ir aš pabučiuosiu jus į kaktą, ir viskas jūsų gyvenime bus kaip pridera.

Ji pasilenkia prie Ivano ir bučiuoja jį į kaktą, o Ivanas glaudžiasi prie jos ir žvelgia jai į akis, bet ji traukiasi, traukiasi atatupsta ir nutolsta kartu su savo palydovu link mėnulio…

Tuomet mėnesiena ima siautėti, ji lieja šviesos srautus tiesiog ant Ivano, ji taškosi šviesa į visas puses, kambary prasideda mėnesienos potvynis, šviesa vilnija, kyla aukštyn, apsemia lovą. Štai tuomet Ivano Nikolajevičiaus veide ir sušvinta laiminga šypsena.

Rytmetį jis nubunda tylus, bet visai ramus ir sveikas. Jo skaudi atmintis aprimsta, ir ligi kitos pilnaties profesoriaus nebeišgąsdins niekas: nei benosis Gesto žudikas, nei žiaurus penktasis Judėjos prokuratorius, raitelis Poncijus Pilotas.

1929–1940