Meistras ir Margarita

Michailas Bulgakovas Meistras ir Margarita

Tai kas gi tu?

— Dalelė tos jėgos,

Kuri, visiems be atvangos

Darydama tik gera, blogo linki

Gėtė, „Faustas“

Iš rusų kalbos vertė Algimantas Mikuta

Leidykla „Trigrama“, 2004

PIRMA DALIS

I skyrius NIEKADA NEKALBĖKITE SU NEPAŽĮSTAMAIS

Karštą pavasario pavakarę prie Patriarcho tvenkinių pasirodė du piliečiai. Pirmasis, — maždaug keturiasdešimtmetis, apsivilkęs pilka vasarine eilute, — buvo mažo ūgio, juodbruvas, gerai įmitęs, praplikęs, savo dailią laiveliu suplotą skrybėlę nešėsi rankoje, o jo švariai nuskustą veidą dengė neapsakomai dideli akiniai juodais rago rėmais. Antrasis — pečiuitas, rusvaplaukis jaunas garbanius nusmaukta ant pakaušio languota kepurike — vilkėjo margais marškiniais, baltomis suglamžytomis kelnėmis, avėjo juodais bateliais.

Pirmasis buvo ne kas kitas, kaip Michailas Aleksandrovičius Berliozas, storo literatūros žurnalo redaktorius ir vienos iš stambiausių Maskvos literatūrinių asociacijų, sutrumpintai vadinamos MASSOLIT’u, valdybos pirmininkas, o jaunasis jo palydovas — poetas Ivanas Nikolajevičius Ponyrevas, pasirašinėjantis Benamio slapyvardžiu.

Pasiekę vos sužaliavusių liepų pavėsį, rašytojai pirmiausia puolė prie margai dažytos būdelės su užrašu „Alus ir vanduo“.

Taigi reikia paminėti pirmą šio baisaus gegužės vakaro keistenybę. Ne tik palei būdelę, bet ir visoje alėjoje, nusidriekusioje lygiagrečiai su Malaja Bronaja gatve, nebuvo nė vieno žmogaus. Tuo metu, kai, rodės, nebėr kuo nė kvėpuoti, kai saulė, įkait inusi Maskvą, smigo pro sausas miglas kažkur už Sodų žiedo — niekas nesiglaudė po liepomis, niekas nesėdėjo ant suolelių, alėja buvo tuščia.

— Duokit narzano, — paprašė Berliozas.

— Narzano nėra, — atsakė moteris būdelėje ir kažkodėl įsižeidė.

— O alaus? — kimiu balsu pasiteiravo Benamis.

— Alaus atveš pavakare, — atsakė moteris — O ko turit? — paklausė Berliozas.

— Abrikosų gėrimo, tik jis šiltas, — tarė moteris.

— Na duokit, duokit, duokit!.. Abrikosų gėrimas suputojo geltona puta, ir oras pakvipo kirpykla. Literatai atsigėrę tučtuojau ėmė žagsėti, užsimokėjo ir susėdo ant suolelio veidais į tvenkinį ir nugaromis į Bronaja gatvę.

Tada atsitiko antrasis keistas dalykas, liečiantis vien Berliozą. Jis ūmai nustojo žagsėjęs, jo širdis dunkstelėjo ir akimirksnį kažkur prasmego, paskui grįžo į vietą, tačiau su įbesta buka adata. Sykiu Berliozą be jokios priežasties apėmė tokia smarki baimė, jog jis panūdo bėgti iš čia neatsigręždamas.

Berliozas gailiai apsižvalgė, nesuprasdamas, kas jį išgąsdino. Jis išblyško, nosine nusišluostė kaktą, pagalvojo: „Kas čia man daros? Šitaip niekada nėra buvę… širdelė kliba… pervargau. Matyt, reikia viską mest i velniop ir dumt į Kislovodską…“ Ir čia įkaitęs oras sutirštėjo prieš jį, ir iš to oro susiformavo be galo keistos išvaizdos permatomas pilietis. Ant mažos galvutės žokėjiška kepurėlė, striukas languotas švarkelis iš oro… Piliet is gal sieksnio didumo, bet siaurų pečių, neapsakomai liesas, o fizionomija, prašom įsidėmėti, pašaipi.

Berliozo gyvenimas klostėsi taip, kad jis nebuvo įpratęs prie neįtikėtinų reiškinių. Dar labiau išblyškęs jis išpūtė akis ir suglumęs pagalvojo: „To negali būti!..“ Deja, tatai buvo, ir ilgasis kiaurai permatomas piliet is, neliesdamas žemės, sūpavosi prieš jį kairėn dešinėn.

Berliozą suėmė toks siaubas, kad jis užsimerkė. O kai atsimerkė, išvydo, kad viskas baigėsi, reginys išsisklaidė, languotasis pilietis dingo, o kartu ir buka adata iššoko iš širdies.

— Velniai rautų! — šūktelėjo redaktorius, — žinai, Ivanai, nuo karščio manęs ką tik vos apopleksija netrenkė! Mačiau net kažką panašaus į haliucinaciją… — jis pabandė šyptelėti, bet akyse tebetvyksčiojo išgąstis, rankos virpėjo. Tačiau pamažu jis nusiramino, pasivėdavo nosine ir, gana žvaliai ištaręs: „Taigi…“ — pratęsė kalbą, kuri buvo nutrūkusi, gaivinantis abrikosų gėrimu.

O kalbama buvo, kaip vėliau sužinota, apie Jėzų Kristų. Mat redaktorius buvo prašęs poetą parašyti eiliniam žurnalo numeriui didelę antireliginę poemą. Ivanas Nikolajevičius tokią poemą parašė, ir itin greitai, deja, redaktorius anaiptol nebuvo ja patenkintas.

Pagrindinį savo poemos veikėją, tai yra Jėzų, Benamis nupiešė labai tamsiomis spalvomis, ir vis dėlto, redaktoriaus nuomone, visą poemą reikėjo rašyti iš naujo. Ir štai dabar redaktorius skaitė poetui lyg ir paskaitą apie Jėzų, norėdamas atskleisti pagrindinę poeto klaidą.

Sunku pasakyti, kas konkrečiai pakišo koją Ivanui Nikolajevičiui — ar jo talento galia, ar visiškas neišmanymas dalyko, apie kurį rašė — tačiau jo Jėzus išėjo stačiai kaip gyvas, kažkada gyvenęs Jėzus, tik, tiesa, visais neigiamais bruožais apsagstytas.