Meistras ir Margarita

Reikia pridurti, kad užsienietis, vos prabilęs, poetui pasirodė tiesiog pasibjaurėtinas, o Berliozui veikiau patiko, na, galbūt ne patiko, o… kaip čia pasakius… tarkim, sudomino…

— Gal leisite prisėsti? — mandagiai paprašė užsienietis, ir bičiuliai nejučiomis prasiskyrė; užsienietis mikliai įsispraudė tarp jų ir bemat įsitraukė į pokalbį.

— Jeigu aš gerai nugirdau, jūs teikėtės sakyti, kad Jėzaus nebuvo pasaulyje? — paklausė užsienietis, nukreipęs į Berliozą savo kairiąją žalią akį.

— Jūs gerai nugirdote, — pagarbiai atsakė Berliozas, — aš taip ir sakiau.

— Ak, kaip įdomu! — sušuko užsienietis.

„Kokio velnio jam reikia?“ — pagalvojo Benamis ir suraukė kaktą.

— O jūs sutikote su savo pašnekovu? — pasiteiravo nepažįstamasis, atsisukęs dešinėn į Benamį.

– Šimtu procentų! — patvirtino šis, mėgstantis įmantrius ir vaizdingus posakius.

— Nuostabu! — sušuko nekviestas pašnekovas ir, kažkodėl vogčia apsidairęs ir pritildęs savo žemą balsą, tarė: — Atleiskite už įkyrumą, bet jeigu teisingai supratau, jūs, be to, dar ir Dievą netikite? — jis išgąst ingai išplėtė akis ir pridūrė: — Prisiekiu, aš niekam nesakysiu.

— Taip, mes netikime Dievą, — šyptelėjęs dėl tokio inturisto išgąsčio atsakė Berliozas, — bet apie tai galima kalbėti visai atvirai.

Užsienietis atsilošė į suolelio atkaltę ir paklausė, net žvygtelėjęs iš smalsumo:

— Jūs — ateistai?!

— Taip, mes — ateistai, — su šypsena atsakė Berliozas, o Benamis supykęs pagalvojo:

„Tai prikibo, užjūrio pempė!“ — Ak, kaip žavinga! — suspigo keistasis užsienietis ir ėmė sukioti galvą, žvelgdamas čia į vieną, čia į kitą literatą.

— Mūsų šalyje ateizmas nieko nestebina, — su diplomatišku mandagumu paaiškino Berliozas, — dauguma mūsų gyventojų seniai tapo sąmoningais ir nebetiki pasakomis apie Dievą.

Tada užsienietis iškrėtė tokį pokštą: atsistojo ir paspaudė ranką nustebusiam redaktoriui, drauge pasakydamas:

— Leiskite jums iš visos širdies padėkoti!

— Už ką jūs jam dėkojat? — sumirksėjęs pasidomėjo Benamis.

— Už itin svarbią žinią, kuri man, keliautojui, nepaprastai įdomi, — reikšmingai iškėlęs pirštą, paaiškino užsienietis keistuolis.

Matyt, svarbi žinia keliautojui padarė tikrai didelį įspūdį, nes jis išgąstingai nužvelgė namus, tarytum bijodamas išvysti kiekviename lange po ateistą. „Ne, jis ne anglas…“ — pamanė Berliozas, o Benamis svarstė: „Kur jis taip išsimiklino kalbėti rusiškai, štai kas įdomu!“ — ir vėl suraukė kaktą.

— Bet leiskite jus paklausti, — kurį laiką neramiai mąstęs, prabilo svečias iš užsienio, — o kaip tada su Dievo būties įrodymais, kurių, kaip žinia, yra lygiai penki?

— Deja! — apgailestaudamas atsakė Berliozas, — visi tie įrodymai yra beverčiai, ir žmonija seniai juos padėjo į archyvą. Sutikite, kad proto sferoje joks Dievo būties įrodymas nėra įmanomas.

– Šaunu! — suriko užsienietis, — šaunu! Jūs žodis žodin pakartojote senojo nenuoramos Imanuelio mintį tuo klausimu. Bet štai koks kuriozas: jis triuškinte sutriuškino visus penkis įrodymus, o paskui, tarytum tyčiodamasis pats iš savęs, sukūrė savo šeštąjį įrodymą!

— Kanto įrodymas, — maloniai šyptelėjęs paprieštaravo išsilavinęs redaktorius, — taip pat neįtikimas. Neveltui Šileris sakė, kad Kanto samprotavimai šiuo klausimu gali patenkinti tik vergus, o Štrausas stačiai juokėsi iš to įrodymo.

Berliozas kalbėjo, o pats tuo metu galvojo: „Ir vis dėl to, kas jis per vienas? Ir iš kur jis taip gerai kalba rusiškai?“ — Už tokius įrodymus ne pro šalį būtų tą Kantą imti ir išsiųsti trejetui metelių į Solovkus! — visiškai netikėtai tėškė Ivanas Nikolajevičius.

— Ivanai! — suglumęs sukuždėjo Berliozas.

Tačiau pasiūlymas išsiųsti Kantą į Solovkus ne tik neapstulbino užsieniečio, bet net sužavėjo jį.

– Žinoma, žinoma, — sušuko jis, ir kairioji žalia jo akis, nukreipta į Berliozą, blykstelėjo, — jam ten tinkamiausia vieta! Juk anąsyk sakiau jam per pusryčius: „Jūsų valia, profesoriau, bet sugalvojot nei šį, nei tą! Gal tai ir protinga, bet pernelyg nesuprantama. Iš jūsų šaipysis“.

Berliozas išpūtė akis. „Per pusryčius… Kantui?.. Ką jis paisto?“ — pagalvojo.

— Tačiau, — kalbėjo toliau svet imšalis, nesutrikdytas Berliozo apstulbimo ir kreipdamasis į poetą, — išsiųsti jį į Solovkus neįmanoma dėl tos priežasties, kad jis jau daugiau nei šimtas metų yra persikėlęs į kur kas tolimesnius kraštus negu Solovkai, ir, patikėkit, ištraukti jį iš ten nieku gyvu negalima!

— O gaila! — atsiliepė įžūlusis poetas.

— Ir man gaila, — pritarė nepažįstamasis, blyksėdamas akimi, ir vėl prabilo: — Bet man štai kas rūpi: jeigu Dievo nėra, tai kyla klausimas, kas tada valdo žmogaus gyvenimą ir apskritai visus žemiškus reikalus?

– Žmogus pats ir valdo, — paskubomis atšovė Benamis į šį, reikia pripažinti, ne visai aiškų klausimą.