Meistras ir Margarita

— Saulėgrąžų aliejus čia dėtas štai kuo, — staiga prabilo Benamis, matyt, nusprendęs nekviestam pašnekovui paskelbti karą, — ar jums, pilieti, kartais neteko lankytis pamišėlių ligoninėje?

— Ivanai!.. — negarsiai šūktelėjo Michailas Aleksandrovičius.

Tačiau užsienietis visai neįsižeidė ir kuo linksmiausiai nusikvatojo.

— Teko, teko, ir ne kartą! — krykštavo jis, nenuleisdamas rūsčios akies nuo poeto. — Kur tiktai aš nesu buvęs! Gaila, nesusipratau paklausti profesoriaus, kas yra šizofrenija. Tad jūs, Ivanai Nikolajevičiau, kaip nors jau pats jo pasiteiraukit.

— Iš kur jūs žinot mano vardą?

— Ivanai Nikolajevičiau, meldžiamasis, kas jūsų nepažįsta? — užsienietis išsitraukė iš kišenės vakarykštį „Literatūros laikraščio“ numerį, ir Ivanas Nikolajevičius išvydo pirmame puslapyje savo atvaizdą, o po juo — savo eilėraščius. Bet tas dar vakar širdį glostęs šlovės ir populiarumo ženklas šįkart visai nepradžiugino poeto.

— Atsiprašau, — tarė jis, ir jo veidas aptemo, — ar negalėtumėte minutėlę luktelėti? Noriu pasakyti draugui porą žodžių.

— O, mielai! — sušuko nepažįstamasis. — Čia, po liepomis, taip gera, o aš, beje, niekur neskubu.

– Štai kas, Miša, — sušnibždėjo poetas, nusitempęs Berliozą į šalį, — ne inturistas jis, o šnipas. Rusų emigrantas, atsidanginęs pas mus. Paprašyk parodyti dokumentus, antraip paspruks.

— Sakai? — sunerimęs šnibždėjo Berliozas, o tylom pagalvojo: „O juk teisybė!..“ — Patikėk manim, — sušnypštė jam į ausį poetas, — jis apsimeta kvaileliu, norėdamas šį tą iš mūsų išpešti. Girdi, kaip puikiai jis kalba rusiškai, — poetas kalbėjo vis šnairuodamas į nepažįstamąjį, kad šis nepaspruktų, — eime sulaikysime jį, antraip pabėgs…

Ir poetas timptelėjo Berliozą už rankos prie suolelio.

Nepažįstamasis nebe sėdėjo, o stovėjo palei suolą ir laikė rankose kažkokią knygelę tamsiai pilkais viršeliais, storą voką iš storo popieriaus ir vizitinę kortelę.

— Atleiskite, kad ginčo įkarštyje pamiršau prisistatyti. Štai mano vizitinė kortelė, pasas ir kvietimas atvykti konsultuoti į Maskvą, — oriai pratarė nepažįstamasis, skvarbiu žvilgsniu žiūrėdamas į abu literatus. Šie sutriko. „Po velnių, viską girdėjo…“ — pagalvojo Berliozas ir mandagiu mostu davė suprasti, kad dokumentų rodyti nėra reikalo. Kol užsieniet is kišo juos redaktoriui, poetas suspėjo nužiūrėti užsienietiškomis raidėmis kortelėje įrašytą žodį „profesorius“ ir pirmą pavardės raidę — „W“.

— Labai malonu, — tuo metu murmėjo suglumęs redaktorius, o užsienietis įsidėjo dokumentus į kišenę.

Taip buvo atkurti normalūs santykiai, ir visi trys vėl susėdo ant suolelio.

— Tai jūs, profesoriau, pakviestas pas mus kaip konsultantas? — paklausė Berliozas.

— Taip, kaip konsultantas.

— Jūs vokietis? — pasiteiravo Benamis.

— Ar aš?.. — pasitikslino profesorius ir ūmai susimąstė. — Taip, ko gera, vokietis… — tarė jis.

— Bet ir rusiškai kalbate puikiai, — pasakė Benamis.

— O aš apskritai poliglotas ir moku labai daug kalbų, — atsakė profesorius.

— O kokia jūsų specialybė? — susidomėjo Berliozas.

— Aš — juodosios magijos specialistas.

„Še tau!..“ — šmėstelėjo mintis Michailo Aleksandrovičiaus galvoje.

— Ir… ir jus, kaip šios srit ies specialistą, pakvietė pas mus? — sumikčiojęs paklausė jis.

— Taip, kaip šios srit ies specialistą, — patvirtino profesorius ir paaiškino: — Jūsų valstybinėje bibliotekoje aptikt i autent iški dešimtame amžiuje gyvenusio mago Herberto Aurilakiečio rankraščiai. Ir šit aš turiu juos išnarplioti. Aš — vienintelis specialistas pasaulyje.

— A—a! Jūs istorikas? — su didžiu palengvėjimu pagarbiai paklausė Berliozas.

— Istorikas, — patvirtino mokslininkas ir pridūrė nei į tvorą, nei į mietą: — Šį vakarą prie Patriarcho tvenkinių nutiks įdomi istorija!

Redaktorius ir poetas vėl be galo nustebo, o profesorius pasimojo juodu arčiau ir, kai jie palenkė galvas, sušnibždėjo:

— Turėkit omeny, kad Jėzus buvo.

— Suprantat, profesoriau, — dirbtinai šyptelėjęs atsiliepė Berliozas, — mes gerbiame jūsų nepaprastas žinias, tačiau patys šiuo klausimu esame kitos nuomonės.

— O kam čia tos nuomonės! — atsakė keistasis profesorius. — Jis tiesiog buvo, ir viskas.

— Bet juk reikia kokių nors įrodymų… — buvo bepradedąs Berliozas.

— Ir įrodymų nereikia, — atsakė profesorius ir prašneko negarsiai, kažkodėl net be akcento: — Viskas paprasta: užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, šiūruojančia kavaleristo eisena ankstų pavasario mėnesio nisano keturioliktos dienos rytą…

II skyrius PONCIJUS PILOTAS

Užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, šiūruojančia kavaleristo eisena ankstų pavasario mėnesio nisano keturioliktos dienos rytą į dengtą kolonadą, jungiančią Erodo Didžiojo rūmų sparnus, išėjo Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas.

Užvis labiausiai pasaulyje prokuratorius nekentė rožių aliejaus kvapo, ir viskas dabar pranašavo bjaurią dieną, nes tasai kvapas persekiojo prokuratorių nuo pat saulėtekio.