Meistras ir Margarita

Mano protas manęs neklauso…“ Ir dar kartą jam pasivaideno taurė su tamsiu skysčiu. „Nuodų man, nuodų!“ Ir vėl jis išgirdo balsą:

— Tiesa pirmiausia tai, kad tau skauda galvą, ir skauda taip smarkiai, kad tu lyg koks silpnadvasis galvoji apie mirtį. Tau kančia ne tik kalbėti su manim, tau sunku net į mane žiūrėti. Ir dabar aš, nors man labai dėl to liūdna, nenorom esu tavo budelis. Tu nepajėgi net galvoti apie ką nors ir svajoji tik apie tai, kad ateitų tavo šuo, matyt, vienintelis padaras, prie kurio esi prisirišęs. Bet tavo kančios tuoj pasibaigs, galvą nustos skaudėti.

Sekretorius išsprogino akis į suimtąjį ir nebaigė rašyti žodžio.

Pilotas pakėlė iškankintas akis į suimtąjį ir pamatė, kad saulė jau aukštai virš hipodromo, kad spindulys prasiskverbė į kolonadą ir šliaužia prie numintų Ješuos sandalų, o tas traukiasi nuo saulės.

Prokuratorius pakilo nuo krėslo, suspaudė rankomis galvą, ir jo pageltusiame skustame veide pasirodė siaubas. Bet, sukaupęs valią, jis tučtuojau įveikė jį ir vėl susmuko krėslan.

O suimtasis tuo tarpu toliau kalbėjo, bet sekretorius nieko daugiau neužrašinėjo, tik, ištempęs it žąsinas kaklą, stengėsi nepraleisti nė vieno žodžio. — Na, štai viskas ir baigėsi, — kalbėjo suimtasis, užjaučiamai žvilgčiodamas į Pilotą, — ir aš tuo be galo džiaugiuosi. Patarčiau tau, igemone, kurį laiką palikti rūmus ir pasivaikščiot i pėsčiam po apylinkes, kad ir po sodus Heleono kalne. Audra prasidės, — suimtasis pasisuko, prisimerkė prieš saulę, — vėliau, vakarop. Pasivaikščiojimas būtų tau labai naudingas, o aš su malonumu tave palydėčiau. Man į galvą atėjo kelios naujos mintys, kurios, manau, galėtų tau būti įdomios, ir aš mielai pasidalinčiau jomis su tavim, juo labiau kad tu man atrodai labai protingas žmogus.

Sekretorius mirt inai pabalo ir netyčia numetė ritinėlį ant grindų.

— Bėda ta, — niekieno nestabdomas toliau kalbėjo surištasis, — kad tu per daug užsidaręs ir galutinai praradai tikėjimą žmonėmis. Juk negalima, sutik, prisirišti tiktai prie šuns.

Tavo gyvenimas skurdus, igemone, — ir čia kalbantysis išdrįso nusišypsoti.

Sekretorius dabar svarstė tik vieną dalyką: ar tikėti, ar netikėti savo ausimis. Teko tikėti. Tada jis pabandė įsivaizduoti, kokia siaubinga forma išsilies ūmaus prokuratoriaus įsiūtis po tokių negirdėtai įžūlių suimtojo šnekų. Bet šito įsivaizduoti sekretorius nepajėgė, nors gerai pažinojo prokuratorių.

Tada nuaidėjo trūkčiojant is, prikimęs lotyniškai prabilusio prokuratoriaus balsas:

— Atriškite jam rankas.

Vienas sargybinių trinktelėjo iet imi, perdavė ją kitam, priėjo ir atrišo virves.

Sekretorius pakėlė ritinėlį, nutaręs kol kas nieko nerašyti ir niekuo nesistebėti.

— Prisipažink, — tyliai graikiškai paklausė Pilotas, — tu esi didis gydytojas?

— Ne, prokuratoriau, aš ne gydytojas, — atsakė suimtasis, su malonumu trindamas nuspaustą ir patinusį tamsiai raudoną riešą.

Rūsčiai, iš padilbų Pilotas varstė akimis suimtąjį, ir tos akys jau nebuvo drumzlinos, jose pasirodė visiems pažįstamos kibirkštys.

— Aš nepaklausiau tavęs, — tarė Pilotas, — tu, ko gero, ir lotynų kalbą moki?

— Taip, moku, — atsakė suimtasis.

Gelsvi Piloto skruostai nuraudo, ir jis paklausė lotyniškai:

— Kaip sužinojai, kad aš norėjau pasišaukti šunį?

— Labai paprastai, — atsakė lotyniškai suimtasis, — tu vedžiojai ranka ore, — suimtasis pakartojo Piloto gestą, — lyg norėdamas paglostyti, o lūpos…

— Taip, — tarė Pilotas.

Abu patylėjo, paskui Pilotas užklausė graikiškai:

— Vadinasi, tu gydytojas?

— Ne, ne, — gyvai atsakė suimtasis, — patikėk, aš ne gydytojas.

— Na gerai. Jei nori slėpti, slėpk. Tai neturi tiesioginio ryšio su byla. Vadinasi, tu tvirtini, kad neraginai griauti… arba padegti, ar dar kaip kitaip sunaikinti šventyklos?

— Aš, igemone, nė vieno neraginau tokiam darbui, kartoju. Nejau aš panašus į silpnaprotį?

— Tikrai, tu nepanašus į silpnaprotį, — tyliai atsakė prokuratorius ir šyptelėjo kažkokia baisia šypsena, — tad prisiek, kad to nebuvo.

— Kuo nori, kad aš prisiekčiau? — labai pagyvėjęs paklausė atrištasis.

— Na, kad ir savo gyvybe, — atsakė prokuratorius, — ja prisiekti pats laikas, žinok, kad ji kabo ant plaukelio!

— Ar tik nemanai, kad tu ją pakabinai, igemone? — paklausė suimtasis, — jei taip, tai tu labai klysti.

Pilotas sudrebėjo ir iškošė pro dantis: — Aš galiu tą plaukelį nukirsti.

— Ir vėl klysti, — maloniai šypsodamasis ir prisidengdamas delnu nuo saulės, atkirto suimtasis, — sutik, kad plaukelį nukirsti tikriausiai gali tik tas, kas ant jo pakabino gyvybę.

— Na, na, — nusišypsojęs pasakė Pilotas, — dabar aš neabejoju, kad dykinėjantys Jeršalaimo žiopliai sekiojo tau iš paskos. Nežinau, kas pakabino tavo liežuvį, bet pakabintas jis gerai. Beje, sakyk: ar tiesa, kad tu atsibeldei į Jeršalaimą per Sūzų vartus raitas ant asilo, lydimas plikšių minios, riksmais sveikinusios tave lyg kokį pranašą? — čia prokuratorius parodė į pergamento ritinėlį.

Suimtasis suglumęs pažvelgė į prokuratorių.