Soliaris

Aš pagalvojau, kad galėčiau išgerti kokių stipriai veikiančių vaistų, pavyzdžiui, peotilio ar kokio kito preparato, kuris sukelia haliucinacijas ir spalvotas vizijas. Šitie fenomenai įrodytų, jog tai, ką pavartojau, egzistuoja iš tikrųjų ir yra materialios, mane supančios tikrovės dalis. Bet ir tai — galvojau toliau — nebūtų reikiamas bandomasis eksperimentas, kadangi aš žinau, kaip privalo veikti vaistai (kuriuos juk pats pasirinkau), taigi galimas daiktas, kad tiek tų vaistų pavartojimas, tiek jų sukelti efektai tebus mano vaizduotės padariniai.

Man jau ėmė rodytis, kad patekęs į šį pamišimo žiedą nesugebėsiu iš jo išsiveržti — juk negalima galvoti kitaip, kaip tik smegenimis, negalima ištrūkti pačiam iš savęs ir patikrinti, ar organizme vykstantys procesai yra normalūs, bet staiga man šovė į galvą labai paprasta ir labai vykusi mintis.

Aš pašokau ir nubėgau tiesiai į radijo stotį. Ji buvo tuščia. Žvilgtelėjau į sieninį elektrinį laikrodį. Baigėsi ketvirta valanda nakties, sąlyginės nakties Stotyje, nes lauke žioravo raudona aušra. Skubiai įjungiau tolimo atstumo radijo ryšio aparatūrą ir, laukdamas, kol įšils lempos, dar kartą permąsčiau kiekvieną eksperimento etapą.

Neprisiminiau, kokiu signalu iššaukiama automatinė Soliario sateloido stotis, bet suradau jį lentelėje, kabančioje virš pagrindinio pulto. Pasiunčiau šaukimą Morzės abėcėle ir po aštuonių sekundžių gavau atsakymą. Sateloidas, tikriau tariant jo elektroninės smegenys, atsiliepė ritmingai pasikartojančiais signalais.

Tada pareikalavau, kad jis praneštų man penkto dešimtainio ženklo tikslumu, kuriuos Galaktikos žvaigždžių kupolo meridianus kerta jis dvidešimt dviejų sekundžių intervaluose, skrisdamas aplink Soliarį.

Paskui atsisėdau ir ėmiau laukti atsakymo. Jis atėjo po dešimties minučių. Atplėšiau popieriaus juostelę su išspausdintu rezultatu ir, padėjęs į stalčių (stengiausi į ją nė nežvilgtelėti), atsinešiau iš bibliotekos didelius dangaus žemėlapius, logaritmines lenteles, palydovo vienos paros kelionės žinyną ir dar keletą knygų. Paskui ėmiau ieškoti atsakymo į tą patį klausima. Kone valandą sprendžiau lygtis. Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau tiek daug skaičiavęs, nebent studijuodamas, per praktinės astronomijos egzaminą.

Skaičiavau dideliu Stoties kalkuliatorium. Samprotavau šitaip: pagal dangaus žemėlapius gausiu skaičius, ne visiškai sutampančius su sateloido duomenimis. Ne visiškai, kadangi sateloidą veikia Soliario gravitacinės jėgos, jos abi viena aplink kitą besisukančios saulės, o taipgi ir lokaliniai traukos pasikeitimai, kuriuos sukelia okeanas, todėl sateloidą ištinka labai komplikuotos perturbacijos. Kai jau turėsiu dvi eilutes skaičių — gautų iš sateloido ir teoretiškai apskaičiuotų, remiantis dangaus žemėlapiais — padarysiu savo apskaičiavimuose pataisas. Tada abi rezultatų grupės privalo sutapti ligi ketvirtojo ženklo po kablelio. Skirtumai liks tiktai penktajame ženkle, jie atspindės nenumatytą okeano poveikį.

Juk jeigu sateloido pateikti skaičiai nėra tikrovė, tik mano pakrikusios sąmonės vaisius, tai jie nieku būdu negalės sutapti su antra apskaičiuotų duomenų eilute. Mano smegenys gali būti nesveikos, tačiau jokiom aplinkybėm nesugebėtų padaryti apskaičiavimų, kuriuos atliko didysis Stoties kalkuliatorius, nes tam prireiktų daugelio mėnesių. Taigi jei skaičiai sutaps, vadinasi, didysis Stoties kalkuliatorius tikrai egzistuoja ir aš pasinaudojau juo iš tikrųjų, o ne kliedėdamas.

Man drebėjo rankos, kai ėmiau iš stalčiaus popierinę telegrafo juostą ir ištiesiau ją šalia antros, platesnės kalkuliatoriaus juostos. Abi skaičių eilutės, kaip ir maniau, sutapo ligi ketvirtojo ženklo. Nukrypimai pasirodė tik penktajame.

Sudėjau visus popierius į stalčių. Vadinasi, kalkuliatorius egzistuoja nepriklausomai nuo manęs. Taigi Stotis ir viskas, kas joje yra, irgi realiai egzistuoja.

Jau buvau beuždarąs stalčių, bet pastebėjau jame pundą nekantria ranka skaičiais išmargintų popieriaus lapų. Išėmiau jį, ir, užmetęs akį, pamačiau, jog kažkas jau buvo daręs panašų į manąjį eksperimentą, tik tas skirtumas, kad jis reikalavo iš sateloido ne žvaigždžių kupolo duomenų, o Soliario albedo duomenų keturiasdešimties sekundžių intervalais.

Aš nebuvau pamišęs. Užgeso paskutinis vilties spindulėlis. Išjungiau siųstuvą, išgėriau iš termoso sultinio likučius ir nuėjau miegoti.

HARĖ