Soliaris

Pasigirdo keistas garsas lyg kas su kuo galynėtųsi arba ką stumtų, užuolaida iš vidaus atsitraukė gal per pusę metro, lieknas šešėlis krito ant matinių tarsi apšerkšnijusių durų plokštės, ir pakimęs diskantas prabilo:

— Atidarysiu, bet prižadėkite, kad neisite vidun.

— Tai kam tąsyk ketinate atidaryti!? — riktelėjau aš.

— Išeisiu pas jus.

— Gerai. Prižadu.

Lengvai spragtelėjo pasuktas spynoje raktas, paskui tamsi figūra, užstojusi pusę durų, vėl aklinai užtraukė užuolaidą, pasigirdo kažkoks nesuprantamas bruzdėjimas — lyg sutreškėjo stumdomas medinis staliukas, paskui šviesios durys prasivėrė, ir Sartorijus prasmuko koridoriun.

Jis stovėjo prieš mane, užstodamas duris. Buvo nepaprastai aukštas, liesas, atrodė, kad po kreminiu triko tėra vieni kaulai. Kaklą buvo apsimuturiavęs juoda skarele; per petį kabojo dvigubai sulenktas reagentų apdegintas apsauginis laboratorinis apsiaustas. Nepaprastai siaurą galvą laikė pakreipęs į šoną. Kone pusę jo veido dengė išgaubti juodi akiniai, tad akių pamatyti negalėjau. Jo buvo ilgas apatinis žandikaulis, pamėlusios lūpos ir didžiulės tarsi nušalusios irgi pamėlusios ausys. Nesiskutęs. Ant riešų karojo raiščiais užkabintos priešspindulinės raudonos gumos pirštinės. Stovėjome taip valandėlę, žvelgdami į kits kitą su neslepiamu neprielankumu. Jo plaukų likučiai (atrodė, tarsi pats būtų kirpęsis ežiuku mašinėle) buvo švino spalvos, veidas apžėlęs žilais šeriais. Kakta įdegusi, kaip Snauto, bet įdegimas baigėsi maždaug ties kaktos viduriu horizontalia linija. Matyt, saulėje jis mūvėjo kokią kepurėlę.

— Klausau, — tarė jis pagaliau.

Man rodėsi, kad jis ne tiek laukia, ką jam pasakysiu, kiek klausosi įsitempęs, kas dedasi jam už nugaros, vis remdamasis pečiais į stiklinę plokštę. Gerą valandėlę nežinojau ką sakyti, bijojau leptelti kokią kvailystę.

— Vadinuosi Kelvinas... turite būti girdėjęs apie mane, — pradėjau. — Esu, tai yra... buvau Gibariano bendradarbis...

Jo liesas visas statmenų raukšlių išvagotas veidas — šitaip tikriausiai atrodė Don Kichotas — buvo be jokios išraiškos. Juoda nukreipta į mane akinių plokštė be galo trukdė man kalbėti.

— Sužinojau, kad Gibarianas... kad jo nebėra. — Man užgniaužė kvapą.

— Taip. Klausau?..

Šie žodžiai nuskambėjo nekantriai.

— Jis nusižudė?.. Kas rado kūną, jūs ar Snautas?

— Kodėl jūs kreipiatės į mane? Argi daktaras Snautas jums nepasakė?..

— Norėjau išgirsti ką jūs galite šiuo klausimu pasakyti...

— Jūs psichologas, daktare Kelvinai?

— Taip. O ką?

— Mokslininkas?

— Taip. Ką tas turi bendro...

— Maniau, kad esate kriminalinis valdininkas ar policininkas. Dabar dvi valandos keturiasdešimt minučių, o jūs, užuot stengęsis įsitraukti į Stotyje vykdomų darbų eigą, kas būtų savaime suprantama, negana to, kad mėginote įžūliai įsiveržti į laboratoriją, dar tardote mane tarsi būčiau įtariamas.

Aš susivaldžiau visom išgalėm, net prakaitas išpylė kaktą.

— Jūs esate įtariamas, Sartorijau!—tariau slopiu balsu. Norėjau žūtbūtinai jį įgelti, todėl pridūriau įsiutęs:

— Ir puikiai tai žinote!

— Jeigu jūs, Kelvinai, to neatšauksite ir neatsiprašysite manęs, paduosiu skundą radijo raportu!

— Už ką man atsiprašinėti? Už tai, kad užuot priėmęs mane, užuot dorai supažindinęs su tuo, kas čia dedasi, jūs užsidarote ir užsibarikaduojate laboratorijoj?! Ar jūs galutinai išprotėjote?! Kas jūs pagaliau esate — mokslininkas ar niekingas bailys?! A? Gal atsakytumėt man?!

Nė pats nežinau, ką rėkiau. Jis nė nekrustelėjo. Tik išblyškusia poringa oda varvėjo dideli prakaito lašai. Staiga aš supratau: jis išvis manęs nesiklauso! Paslėpęs už nugaros abi rankas, jis visom jėgom laikė duris, kurios lengvai sudrebėjo, tarsi kas spaustų jas iš kitos pusės.

— Eikite...— pralemeno jis keistu, plonu balsu.— Jūs... dėl dievo! Eikite! Eikite apačion, aš ateisiu, ateisiu, padarysiu viską, ko panorėsite, tik prašau, eikite!!!

Jo balse buvo tokia kančia, jog aš, aiškiai suglumęs, instinktyviai pakėliau abi rankas, norėdamas padėti jam prilaikyti duris, nes aiškiai mačiau, kaip jis stengiasi, bet jis klaikiai suriko, tarsi būčiau peiliu užsimojęs, tad aš ėmiau trauktis atbulas, o jis čia šaukė falcetu ,,Eik! eik!” — čia vėl: „Grįžtu jau! Jau grįžtu! Jau grįžtu!!! Ne, ne!!!”

Jis pravėrė duris ir puolė vidun. Man pasirodė, kad jo krūtinės aukštyje švystelėjo kažkoks auksinis daiktas, tarsi koks blizgantis diskas. Dabar laboratorijoje girdėjosi kažkoks bruzdėjimas, užuolaida švystelėjo į šoną, stikliniame ekrane šmėstelėjo didelis aukštas šešėlis, užuolaidos grįžo savo vieton, ir jau nebebuvo nieko matyti. Kas ten dėjosi!? Sutrepsėjo žingsniai, triukšmingos lenktynės liovėsi, šaižiai džergžtelėjo stiklas, ir išgirdau krykščiantį vaiko juoką...

Kojos man drebėjo, apsidairiau į visas puses. Buvo tylu. Atsisėdau ant žemos plastikinės palangės. Sėdėjau gal ketvirtį valandos, nė pats nežinau, ar laukdamas kažko, ar tiesiog taip baisiai priveiktas, kad net nesinorėjo atsistoti. Galva sprogte sprogo. Kažkur aukštai išgirdau pratisą džeržgesį, ir viskas aplinkui nušvito.