Soliaris

Jis nieko nesakė. Tyloje pasigirdo tolimas basų kojų šlepsėjimas. Tarp nikelinių ir plastikinių aparatų, aukštų spintų su elektronine aparatūra, stiklų, precizinių įrenginių tas išgveręs šlepsėjimas atrodė it paika kokio nepilnapročio išdaiga. Žingsniai artėjo. Aš atsistojau, įtemptai stebėdamas Snautą. Jis klausėsi prisimerkęs, bet atrodė nėmaž neišsigandęs. Vadinasi, jis bijojo ne jos?

— Iš kur ji čia atsirado? — paklausiau aš. Jis delsė.

— Nenori pasakyti?

— Nežinau.

— Gerai.

Žingsniai nutolo ir nuščiuvo.

— Netiki manim? — paklausė Snautas. — Duodu žodį, kad nežinau.

Tylėdamas atidariau spintą su skafandrais ir ėmiau blokšti į šalis jų sunkius tuščius apvalkalus. Kaip ir tikėjausi, gilumoj ant vąšų kabojo dujiniai pistoletai, naudojami judant nesvarumo būklėje. Kaip ginklas jie buvo ne ką teverti, bet vis dėlto šis tas. Geriau toks, negu nieko. Patikrinau šovininę ir užsikabinau per petį futliaro diržą.

Snautas atidžiai mane stebėjo. Kai reguliavau diržo ilgį, nusišaipė, parodydamas geltonus dantis.

— Sėkmingos medžioklės! — tarė jis.

— Ačiū tau už viską, — atšoviau, eidamas link durų. Jis pašoko iš kėdės.

— Kelvinai!

Aš pažvelgiau į jį. Jis nebesišypsojo. Nežinau, ar esu kada matęs tokį iškamuotą veidą.

— Kelvinai, tai nėra... aš... iš tikrųjų negaliu,— suvebleno jis.

Laukiau, gal jis dar ką pasakys, bet jis tik krutino lūpas, tarsi stengdamasis išspausti žodžius.

Aš apsisukau ir išėjau, žodžio netaręs.

SARTORIJUS

Koridorius buvo tuščias. Iš pradžių jis ėjo tiesiai, paskui suko dešinėn. Niekad nebuvau buvęs Stotyje, bet treniruodamasis šešias savaites gyvenau jos tikslioje kopijoje, esančioje Institute, Žemėje. Žinojau, kur veda laipteliai aliuminėm pakopėlėm.

Bibliotekoje buvo tamsu. Apgraibom suradau jungiklį. Kai susiieškojau kartotekoje pirmąjį Soliario metraščio tomą drauge su priedu ir paspaudžiau mygtuką, užsižiebė raudona lempelė. Patikrinau registratoriuje — knyga buvo pas Gibarianą, taipgi ir kita, „Mažasis apokrifas”. Užgesinau šviesą ir nulipau apačion. Bijojau įeiti į jo kabiną, nors pirmiau ir girdėjau jos žingsnius. Ji galėjo ten sugrįžti. Stovėjau valandėlę prie durų, paskui, sukandęs dantis, nugalėjau save ir įėjau.

Apšviestas kambarys buvo tuščias. Ėmiau kilnoti gulinčias palangėj ant grindų knygas, paskui nuėjau prie spintos ir uždariau ją. Negalėjau žiūrėti į tuščią vietą tarp kombinezonų. Palangėje metraščio priedo nebuvo. Dėliojau metodiškai tomą po tomo, kolei prisikasęs prie paskutinės knygų šūsnies, gulinčios tarp lovos ir spintos, aptikau ieškomąjį tomą.

Vyliausi rasiąs jame kokią nuorodą, ir iš tikrųjų pavardžių rodyklėje buvo įdėta juostelė. Joje raudonu pieštuku buvo užrašyta pavardė, kuri man nieko nesakė: Andrė Bertonas. Knygoje ji buvo paminėta du kartus. Iš pradžių susiradau pirmąją vietą ir sužinojau, kad Bertonas buvo rezervinis Šanahano laivo pilotas. Antrąkart jo pavardę aptikau, pervertęs šimtą su viršum puslapių.

Nusileidusi Soliaryje, ekspedicija elgėsi labai atsargiai, tačiau kai po šešiolikos dienų paaiškėjo, kad plazminis okeanas ne tik nerodo jokių agresyvumo žymių, o traukiasi nuo kiekvieno priartinto prie jo paviršiaus daikto ir kaip begalėdamas vengia betarpiško kontakto su aparatais bei žmonėmis, Šanahanas ir jo pavaduotojas Timolis ėmė nebesilaikyti kai kurių griežtų atsargumo taisyklių, kadangi jos nepaprastai sunkino ir vilkino darbą.

Tada ekspedicija buvo padalinta į mažas, dviejų ir trijų asmenų grupeles, kurios skraidė virš okeano kartais kelių šimtų mylių aukštyje; supantys darbų teritoriją spinduliuotuvai, anksčiau vartojami kaip priedanga, buvo palikti bazėje. Pirmosios keturios dienos po šitų pakeitimų praėjo be jokių įvykių, tik kartas nuo karto sugesdavo skafandrų deguonies aparatūra, kadangi išmetimo vožtuvai pasirodė esą jautrūs nuodingos atmosferos veikimui. Todėl juos reikėjo beveik kasdien keisti naujais. “

Penktąją dieną, dvidešimt pirmąją skaičiuojant nuo nusileidimo momento, du tyrinėtojai, Karučis ir Fechneris (pirmasis buvo radiobiologas, o antrasis fizikas) išskrido tyrinėti okeano mažu dviviečiu aeromobiliu. Tai buvo ne skraidymo aparatas, o gliseris, kuris juda ant suslėgto oro pagalvės.

Kai jiedu negrįžo po šešių valandų, Timolis, kuris vadovavo bazei nesant Šanahanui, paskelbė aliarmą ir išsiuntė į paieškas visus, kas tik buvo laisvas bazėje.

Fatališkai susiklosčius aplinkybėms, tą dieną, praėjus kokiai valandai po tyrinėjimo grupių išvykimo, nutrūko radijo ryšys. To priežastis buvo didelė raudona dėmė saulėje, kuri skleidė stiprų korpuskulinį spinduliavimą, siekiantį viršutiniuosius atmosferos sluoksnius. Veikė tik ultratrumpųjų bangų aparatai, kuriais tegalima buvo palaikyti ryšį maždaug dvidešimt kelių mylių atstumu. Be to, prieš saulės nusileidimą užslinko rūkas, ir ieškojimus teko nutraukti.

Kai jau gelbėjimo grupės buvo begrįžtančios į bazę, viena jų aptiko aeromobilį tik už aštuoniasdešimt mylių nuo kranto. Variklis veikė, ir mašina nesužalota kabojo virš bangų. Permatomoje kabinoje tebuvo vienas Karučis. Jis buvo be sąmonės.