Soliaris

Aeromobilį atitempė į bazę, o Karučį pavedė gydytojų priežiūrai; dar tą patį vakarą jis atgavo sąmonę. Apie Fechnerio likimą jis negalėjo nieko pasakyti. Tik atsiminė, jog, besiruošiant grįžti, jis pradėjo dusti. Jo aparato kvėpavimo vožtuvas ėmė užsikirsti ir su kiekvienu įkvėpimu į skafandro vidų patekdavo nedidelė nuodingų dujų dozė.

Fechneris, stengdamasis pataisyti jo aparatą, turėjo atsisegti diržus ir atsistoti. Tai buvo paskutinis dalykas, kurį prisiminė Karučis. Įvykiai, pasak specialistų, matyt, bus vystęsi taip: taisydamas Karučio aparatą, Fechneris atidarė kabinos stoglangį, veikiausiai todėl, kad po žemu kupolu negalėjo laisvai judėti. Tai buvo realu, nes tokių mašinų kabinos nėra hermetiškos ir tik apsaugo nuo atmosferinių įtakų ir vėjų. Vykdant šias manipuliacijas, matyt, sugedo Fechnerio deguonies aparatas, ir jis, netekęs orientacijos, išvirto pro atdarą kupolą ir nukrito į okeaną.

Tokia pirmosios okeano aukos istorija. Kūno ieškojimas — su skafandru jis privalėjo plaukioti ant bangų — nedavė rezultatų. Beje, gal jis ir plaukiojo. Kruopščiai išnaršyti tūkstančius kvadratinių mylių kone be paliovos rūko lopiniais nuklotos banguojančios dykumos buvo tiesiog neįmanoma.

Ligi sutemstant — grįžtu prie ankstyvesnių įvykių — sugrįžo visi gelbėjimo aparatai, išskyrus didelį krovininį malūnsparnį, kuriuo buvo išskridęs Bertonas.

Jis pasirodė virš bazės kone po valandos, užstojus sutemom, kai jau rimtai buvo susirūpinta. Bertoną buvo ištikęs nervinis šokas. Išlipęs iš aparato, jis tuoj puolė bėgti, sulaikytas rėkė ir verkė. Buvo labai keista matyti tokioj būklėj vyrą, išskraidžiusį kosmose septyniolika metų, kartais sunkiausiom sąlygom.

Gydytojai tarė, kad Bertonas bus apsinuodijęs. Po dviejų dienų Bertonas, kuris net atgavęs tam tikrą pusiausvyrą nenorėjo nė valandėlei išeiti iš pagrindinės ekspedicijos raketos nei artintis prie lango, pro kurį atsivėrė vaizdas į okeaną — pareiškė norįs duoti raportą apie savo skridimą. Jis primygtinai to reikalavo, tvirtindamas, jog tai esąs didžiausios svarbos dalykas.

Išnagrinėjusi šį raportą, ekspedicijos taryba pripažino, kad tai yra liguistos, atmosferos dujų apnuodytos vaizduotės padarinys, ir prijungė ne prie ekspedicijos istorijos, o prie Bertono ligos istorijos. Tuo viskas ir baigėsi.

Šitiek aš radau metraščio priede. Man buvo aišku, kad svarbiausias čia yra pats Bertono raportas — tai, kas privedė šį prityrusį pilotą prie nervinio sukrėtimo. Vėl ėmiau kraustyti knygas, bet „Mažojo apokrifo” surasti nepavyko. Aš labai pavargau, todėl atidėjau tolimesnius ieškojimus ligi rytojaus ir išėjau iš kambario.

Eidamas pro aliuminius laiptus, pamačiau ant jų iš viršaus krintančios šviesos lopus. Vadinasi, Sartorijus dar tebedirba, taip vėlai! Pagalvojau, kad reikia su juo susitikti.

Viršuje buvo kiek šilčiau. Plačiame, žemame koridoriuje dvelkė vėjelis. Popieriaus juostelės pleveno virš ventiliacijos angų. Didžiosios laboratorijos durys buvo padarytos iš storos grublėto stiklo plokštės, įstatytos į metalinius rėmus. Iš vidaus stiklas buvo uždengtas kažkuo tamsiu; šviesa sklido tik pro siaurus palubės langus. Paspaudžiau rankeną. Kaip ir tikėjausi, durys nepajudėjo. Viduje buvo tylu, tik kartas nuo karto girdėjosi silpnas lyg dujų liepsnelės šnypštimas. Pasibeldžiau — jokio atsakymo.

— Sartorijau!—pašaukiau.— Daktare Sartorijau! Čia aš, naujokas Kelvinas! Turiu su tamsta pasimatyti, prašom atidaryti!

Silpnas čežėjimas, tarsi kas žengtų per suglamžytą popierių, ir vėl tyla.

— Čia aš, Kelvinas! Juk esate apie mane girdėjęs! Atskridau „Prometėju” prieš porą valandų! — šaukiau, pridėjęs lūpas prie plyšelio tarp staktos ir durų. — Daktare Sartorijau! Čia nieko nėra, tik aš! Prašom atidaryti.

Tyla, Paskui vos girdimas šnaresys. Keletą kartų kažkas džergžtelėjo, labai aiškiai, lyg dėliojant metalinius įrankius ant metalinio padėklo. Ir staiga... aš apstulbau. Pasigirdo serija smulkučių žingsniukų, tarsi bėgiotų vaikas. Tankus, skubrus mažų kojyčių trepsėjimas. Nebent... nebent kas imitavo jas nepaprastai mitriai, barbendamas pirštais į kokią tuščią gerai rezonuojančią dėželę.

— Daktare Sartorijau!!—subliuvau aš. — Atidarot tamsta ar ne?!

Jokio atsakymo, tik vėl tas vaikiškas lakstymas ir podraug keletas sparčių silpnai girdimų, plačių žingsnių. Atrodė, kad žmogus eina pirštų galais. Bet jeigu eina, tai juk negali tuo pat metu imituoti vaiko žingsnių? „Bet pagaliau kokia čia man bėda!” — pagalvojau aš ir jau nebetvardydamas užplūdusio įtūžio, surikau:

— Daktare Sartorijau!!! Ne tam skridau šešiolika mėnesių, kad žiūrėčiau čia jūsų komedijų!!! Skaičiuoju ligi dešimties. Paskui laužiu duris!!!

Abejojau, ar man tai pavyks.

Dujinio pistoleto čiurkšlė nėra labai stipri, tačiau buvau pasiryžęs kaip nors įvykdyti savo grasinimą, nors ir būtų reikėję ieškoti sprogmenų, kurių tikriausiai nestigo sandėlyje. Tariau sau, kad man nevalia nusileisti, negaliu lošti tomis beprotybės paženklintomis kortomis, kurias bruka man į rankas situacija.