Soliaris

— Nes išsigandau. Po tavo įspėjimo, kai rankena pajudėjo, nejučia ją sulaikiau. Kodėl nepasakei, jog tai tu? Tave būčiau įsileidęs.

— Maniau, kad tai Sartorijus, — tarė jis netvirtai.

— Na ir kas?

— Ką manai apie tai... kas ten atsitiko? — atsakė jis klausimu į klausimą.

Aš susvyravau.

— Tu turi geriau žinoti už mane. Kur jis?

— Šaldymo kameroje, — atsakė tuojau pat Snautas. — Per - nešėme jį tą patį rytą... dėl karščio.

— Kur jį radai?

— Spintoje.

— Spintoje? Jau nebegyvą?

— Širdis dar plakė, bet nebekvėpavo. Tai buvo agonija.

— Bandei jį gaivinti?

— Ne.

— Kodėl? Snautas padelsė.

— Nesuspėjau. Jis mirė, kol dar nebuvau paguldęs.

— Stovėjo spintoje? Tarp kombinezonų?

— Taip.

Snautas priėjo prie mažo rašomojo stalelio kertėje, paėmė nuo jo popieriaus lapą ir padėjo jį prieš mane.

— Surašiau tokį provizorinį protokolą,— tarė jis. — Net ir gerai, kad tu apžiūrėjai jo kambarį. Mirties priežastis... mirtinos pernostalio dozės injekcija. Va čia parašyta...

Aš perbėgau akimis trumpą tekstą.

— Savižudybė...— pakartojau tyliai.— O priežastis.. ?

— Nervų pakrikimas... depresija... ar kaip pavadinti. Tu geriau apie tai nusimanai, negu aš.

— Nusimanau tik apie tai, ką matau, — atsakiau aš ir pažvelgiau iš apačios jam į akis, nes jis stovėjo ties manim.

— Ką nori tuo pasakyti? — paklausė jis ramiai.

— Gibarianas įsišvirkštė pernostalio ir pasislėpė spintoje? Jeigu taip, tai čia ne depresija, ne nervų pakrikimas, o ūmi psichozė... Paranoja.. . Jam turbūt atrodė, kad kažką mato...— kalbėjau aš vis lėčiau, žvelgdamas jam į akis.

Jis priėjo prie siųstuvo pulto ir vėl ėmė spragčioti kontaktus.

— Čia yra tavo parašas,— kiek patylėjęs, tariau aš.— O Sartorijus?

— Jis laboratorijoje. Jau sakiau. Nesirodo. Manau, kad...

— Kad kas?

— Kad užsidarė.

— Užsidarė? Aa. Užsidarė. Še tau! Gal užsibarikadavo?

— Gal.

— Snautai...— tariau aš.— Stotyje kažkas yra.

— Matei?!

Jis žiūrėjo į mane pasilenkęs.

— Tu perspėjai mane. Dėl ko? Ar tai haliucinacija?

— Ką tu matei!?

— Ar tai žmogus, ką?

Snautas tylėjo. Jis nusisuko į sieną, tarsi nenorėdamas, kad matyčiau jo veidą, ir barbeno pirštais į metalinę pertvarą. Pažvelgiau į jo rankas. Ant riešų jau nebuvo kraujo žymių. Mane it žaibas pervėrė.

— Ta būtybė yra reali, — tariau tyliai, kone pakuždom, tarsi atskleisdamas paslaptį, kurią gali kas nugirsti. — Taip? Galima ją... paliesti. Galima ją... sužeisti... Paskutinįkart tu matei ją šiandien.

— Iš kur žinai!?

Jis neatsisuko. Stovėjo prie pat sienos, liesdamas ją krūtine, it mano žodžių kliudytas.

— Prieš mano nusileidimą... prieš pat?

Jis susigūžė it peršertas. Pamačiau jo paklaikusias akis.

— Tu!? — pralemeno.— Kas TU esi!?

Atrodė, kad jis tuoj ims ir puls mane. Šito aš nelaukiau. Pasidarė kažkokia makalynė. Jis netiki, kad esu tas, kuo deduosi esąs? Ką tai galėtų reikšti!? Snautas su siaubu žiūrėjo į mane. Kas čia, pamišimas? Apsinuodijimas? Viskas atrodė įmanoma. Bet juk aš mačiau ją, šitą pabaisą, tai gal ir aš pats... irgi.. ?

— Kas tai buvo? — paklausiau aš.

Šie žodžiai nuramino jį. Valandėlę jis akylai žiūrėjo į mane, tarsi vis nepasitikėdamas. Dar prieš jam praveriant burną žinojau, kad tai klaidingas žingsnis, ir kad jis man neatsakys.

Snautas palengva atsisėdo į fotelį ir suspaudė rankomis galvą.

— Kas čia dedasi... — tarė jis tyliai. — Kliedesys...

— Kas tai buvo? — vėl paklausiau aš.

— Jei nežinai... — bambtelėjo jis.

— Tai kas?

— Tai nieko.

— Snautai, — tariau, — esame pakankamai toli nuo namų. Loškime atviromis kortomis. Viskas jau ir taip sujaukta.

— Ko tu nori?

— Kad pasakytum, ką matei.

— O tu?..— paklausė jis įtariai.

— Lipi ant kulnų. Pasakysiu tau ir tu man pasakysi. Gali būti ramus, nepalaikysiu tavęs pamišėliu, nes žinau...

— Pamišėliu! O viešpatie! — Jis bandė nusijuokti. — Žmogau, betgi tu nieko, ničnieko... juk tai būtų išganymas. Jeigu jis butų bent valandėlę patikėjęs, kad čia pamišimas, nebūtų to padaręs, tebebūtų gyvas...

— Vadinasi, ką esi parašęs protokole apie nervų pakrikimą — melas?

— Aišku!

— Kodėl neparašei teisybės?

— Kodėl?..— pakartojo jis.

Stojo tyla. Aš vėl atsidūriau aklavietėje, nieko nesupratau. O jau buvau bemanąs, kad pasiseks jį įtikinti ir mudu bendrom jėgom pulsim šitą paslaptį. Kodėl, kodėl jis nenori kalbėti?!

— Kur automatai? — paklausiau aš.

— Sandėliuose. Uždarėme visus, išskyrus kosmodromo patarnautojus.

— Kodėl?

Jis vėl neatsakė.

— Nepasakysi?

— Negaliu.

Čia buvo kažkas, ko aš niekaip negalėjau užčiuopti. Gal nueiti viršun, pas Sartorijų? Ūmai prisiminiau kortelę ir pagalvojau, kad ji dabar yra svarbiausias daiktas.

— Ar manai, kad galima toliau dirbti tokiomis sąlygomis? — paklausiau aš.

Snautas atsainiai gūžtelėjo pečiais.

— Kokią tai turi reikšmę?

— Ak šitaip? Tai ką ketini veikti?