Soliaris

Baltoje panašioje į žemišką lempų šviesoje nuėmiau nuo stalo aparatus bei knygas ir, ištiesęs ant plastiko plokštės Soliario žemėlapį, žiūrėjau į jį, pasirėmęs rankomis į metalines lystes pakraščiuose. Gyvasis okeanas turėjo savo seklumas ir gelmes, o jo salos, nuklotos dūlėjančių mineralų apnašais, bylojo, jog kitados jos buvo jojo dugnas. O gal okeanas savo gelmėse reguliavo uolinių formacijų iškilimą ir nugrimzdimą? Vėl visiška tamsa. Žiūrėjau į milžiniškus išdažytus įvairiais violetiniais ir žydrais atspalviais pusrutulius žemėlapyje, patirdamas, jau nebežinau kelintąkart gyvenime, nustebimą, tokį pat sukrečiantį, kaip tąsyk, pirmąkart, kai, būdamas berniukas, sužinojau mokykloje, jog egzistuoja Soliaris.

Nežinau, kodėl, bet viskas, kas mane supo — Gibariano mirties paslaptis, net mano neaiški ateitis — viskas paliko man nesvarbu ir apie nieką negalvojau, įnikęs į keistą, bauginantį žemėlapį.

Atskiros gyvojo okeano zonos buvo pavadintos jų tyrinėjimui atsidėjusių mokslininkų vardais. Žiūrėjau į telkšantį aplink pusiaujo archipelagus Teksalo dumblių masyvą, ir ūmai pajutau kažkieno žvilgsnį.

Dar tebestovėjau, baimės sukaustytas, prie žemėlapio, bet jau nebemačiau jo. Durys buvo tiesiai prieš mane; jos buvo užstatytos dėžėmis ir pristumta prie jų spintelė. „Čia kažkoks automatas”, — pagalvojau, nors prieš tai jokio automato nebuvo kambaryje, o įeiti mano nepastebėtas jis negalėjo. Sprando ir pečių oda ėmė man degti, jausti sunkų, nejudantį žvilgsnį darėsi nepakenčiama. Instinktyviai įtraukiau į pečius galvą ir nesąmoningai vis labiau rėmiausi į stalą, kuris ėmė palengva slysti grindimis; nuo šio judesio aš atsipeikėjau ir staigiai atsisukau.

Kambarys buvo tuščias. Tik žiojėjo didelio pusapvalio lango juoduma. Keistas įspūdis neatlėgo. Juoduma žvelgė į mane, beformė, milžiniška, beakė, beribė. Tamsos už lango neapšvietė nė viena žvaigždė. Užtraukiau šviesai nepralaidžias užuolaidas. Dar neišbuvau stotyje nė valandos, o jau pradėjau suprasti, kodėl jos gyventojus apima persekiojimo manija. Instinktyviai susiejau tai su Gibariano mirtimi. Aš pažinojau jį ir lig šiol galvojau, kad niekas negalėtų aptemdyti jam proto. Dabar jau nebebuvau tuo tikras.

Stovėjau kambario vidury prie stalo. Kvėpuoti paliko lengviau, jaučiau, kaip vėsta kaktą išmušęs prakaitas. Apie ką aš ką tik galvojau? Aa, apie automatus. Keista, kad nesutikau jų nei koridoriuje, nei kambariuose. Kur jie visi dingo? Vienintelis, su kuriuo susidūriau — per atstumą — priklausė raketodromo tarnybai. O kiti?..

Pažvelgiau į laikrodį. Metas eiti pas Snautą.

Išėjau. Koridorių gan silpnai apšvietė šviestuvai palubėje. Praėjau pro dvejas duris, ir priėjau prie tų, ant kurių buvo Gibariano pavardė. Ilgai stovėjau prieš jas. Stotyje viešpatavo tyla. Paspaudžiau rankeną. Tiesą sakant, neketinau ten įeiti. Bet rankena nusileido žemyn, durys prasivėrė per colį, plyšys duryse akimirką buvo juodas, paskui kambaryje plykstelėjo šviesa. Dabar mane butų galėjęs pastebėti kiekvienas, einantis koridorium. Skubiai peržengiau slenkstį, be garso, stipriai uždariau duris ir staigiai atsisukau.

Stovėjau kone liesdamas pečiais duris. Kambarys buvo didesnis už manąjį, irgi su panoraminiu langu, per tris ketvirtadalius uždengtu smulkiom melsvom ir rausvom gėlytėm išmarginta užuolaida, be abejonės atsivežta iš Žemės, nepriklausančia Stoties turtui. Pasieniais stovėjo bibliotekinės lentynos ir spintelės, nudažytos labai šviesiai žalia sidabru žvilgančia emale. Iš jų buvo viskas išversta ant grindų ir kūpsojo šūsnim tarp staliukų ir fotelių. Prieš pat mane riogsojo apvirtę du žingsniuojantys staliukai, įsibedę į stirtas laikraščių, išbirusių iš perplyšusių aplankų. Atsiskleidusios išdrikusiais puslapiais knygos buvo apipiltos skysčiais iš sudužusių kolbų ir butelių su prisvidintais kamščiais ir tokiom storom sienom, kad man atrodė, jog krisdami net ir iš didelio aukščio jie nebūtų galėję subyrėti. Palangėj gulėjo apverstas rašomasis stalas su sudužusia darbo lempa ant ištraukiamo kronšteino, šalia — taburetė, dvi jos kojos buvo įsibedusios į pusiau ištrauktus stalčius. Grindys sėte nusėtos kortelėm, prirašytais lapais, popieriais. Pažinau Gibariano rašysena ir pasilenkiau prie jų. Imdamas lapus, pastebėjau, kad nuo mano rankos krinta ne vienas šešėlis, kaip ligšiol, o du.

Atsisukau. Rausva užuolaida liepsnojo tarsi padegta iš viršaus, aiškus skaudžios žydrios šviesos ruožas staigiai plito. Atitraukiau užuolaidą — į akis plieskė milžiniško gaisro liepsna. Jis buvo apėmęs trečdalį horizonto. Tiršti, ilgi, klaikiai ištįsę šešėliai bėgo bangų daubomis link Stoties. Tai buvo saulėtekis. Toje zonoje, kurioje buvo Stotis, po valandą trukusios nakties danguje patekėdavo antra, žydra planetos saulė.