Soliaris

Pro pirštus slydo spalvotos diagramos, margi brėžiniai, analizės ir spektrogramos, vaizduojančios pagrindinių pasikeitimų tipą bei tempą ir jų chemines reakcijas. Juo labiau gilinausi į apšepusį tomą, juo daugiau matematikos formulių mačiau kreidiniuose puslapiuose. Galėjai pagalvoti, kad mes jau viską žinome apie Metamorfa klasės atstovą, kuris gulėjo, apgaubtas keturvalandinės nakties tamsos, keli šimtai metrų po plieniniu Stoties dugnu.

O po teisybei dar ne visi buvo vieningos nuomonės, ar tai yra „būtybė”, nesvarstant, ar galima pavadinti okeaną protingu.

Trinktelėjau sunkų tomą į lentyną ir pasiėmiau kitą. Jis buvo dviejų dalių. Pirmoji skirta santraukai protokolų visų tų nesuskaičiuojamų eksperimentų, kurių tikslas buvo užmegzti kontaktą su okeanu. Tasai kontakto užmezgimas buvo, itin gerai atsimenu, nesibaigiančių anekdotų, pašaipų, sąmojų šaltinis mano studijų metais. Viduramžių scholastika atrodė aiški, tikrove trykštanti disciplina, palyginus su tomis džiunglėmis, į kurias nuklydo ši problema. Antrąją, kone tūkstančio trijų šimtų puslapių tomo dalį sudarė tik bibliografija. Pati literatūra tikriausiai nebūtų sutilpusi net tame kambaryje, kuriame sėdėjau.

Pirmieji bandymai užmegzti kontaktą buvo vykdomi su specialiais elektroniniais aparatais, transformuojančiais impulsus, siunčiamus į abi puses. Okeanas aktyviai dalyvavo šių aparatų konstravime. Bet viskas vyko visiškoje tamsoje. Ką reiškia dalyvavo? Okeanas modifikavo kai kuriuos į jį paneriamu įrenginių elementus, dėl to užrašytieji impulsų ritmai keitėsi, registravimo aparatai fiksavo daugybę signalų, panašių į kažkokių milžiniškų aukštesnės analizės apskaičiavimų nuotrupas. Bet ką tas viskas reiškė? Gal tie signalai rodė laikiną susijaudinusio okeano būseną? Gal tai buvo impulsai, skatinantys jo milžiniškų tvarinių atsiradimą kažkur per tūkstančius mylių nuo tyrinėtojų? Gal amžinų to okeano tiesų atspindžiai, išversti į nežinomą elektroninę kalbą? Gal jo meno kūriniai? Kas galėjo tai žinoti, jeigu nepasisekė gauti dukart vienodos reakcijos į tuos pačius signalus. Jeigu vienąkart atsakymas būdavo pliūpsnis impulsų, kone sprogdinančių aparatus, o kitąkart — visiška tyla? Jeigu nė vieno eksperimento nebuvo galima pakartoti?

Vis rodėsi, kad esame per žingsnį nuo iššifravimo to be paliovos didėjančio problemų srauto; juk specialiai tam buvo kuriamos elektroninės smegenys, gebančios taip apdoroti informaciją, kaip ligšiol nereikalavo jokia problema. Tikrai buvo pasiekta šiokių tokių rezultatų. Okeanas — elektrinių, magnetinių, gravitacinių impulsų šaltinis — tarsi kalbėjo matematine kalba; kai kurias jo elektrinių išlydžių grupes galima buvo klasifikuoti, naudojantis pačiais abstrakčiausiais žemiškos analizės metodais — aibių teorija; pasisekė išskirti homologus struktūrų, žinomų iš to fizikos skyriaus, kuris tyrinėja energijos ir materijos, galutinių ir begalinių dydžių, dalių ir laukų tarpusavio santykius. Visa tai skatino mokslininkus daryti išvadą, kad prieš juos — mąstanti pabaisa, kažkas panašaus į begaliniai išsiplėtojusias nuklojusias visą planetą protoplazmines jūras - smegenis, kurios gaišta laiką nepaprasto užmojo teoriniams svarstymams apie visos egzistencijos esmę, o viskas, ką sugauna mūsų aparatai, tėra pabiros, atsitiktinai nugirstos nuotrupos to mūsų protui nepasiekiamo gigantiško monologo, amžiais vykstančio okeano gelmėse.

Šitaip samprotavo matematikai. Vieni tokias hipotezes laikė žmogaus sugebėjimų nuvertinimu, keliaklupsčiavimu prieš tai, ko dar nesuprantame, bet ką galime suprasti, kaip atgaivinimą senos doktrinos „ignoramus et ignorabimus” (Nežinome ir nežinosime (lot.). Kiti tarė, jog tai tėra žalingi ir tušti prasimanymai, kad šiose matematikų hipotezėse reiškiasi mūsų laikų mitologija, matanti milžiniškose smegenyse — visvien ar elektroninėse ar plazminėse — aukščiausią egzistencijos tikslą — būties suvestinę.

O dar kiti... Tačiau tyrinėtojų ir pažiūrų buvo legionai. Bet ką gi reiškė visa ,,kontakto užmezgimo” problema, palyginus su kitomis soliaristikos šakomis, kurių specializacija nuėjo taip toli, ypač per paskutinį amžiaus ketvirtį, kad soliarininkas - kibernetikas beveik negalėjo susikalbėti su soliarininku - simetriadologu. ,,Kaip jūs galite suprasti okeaną, jeigu jau nesugebate suprasti vienas kito?” — kartą juokais paklausė Veibekas, kuris mano studijų metais buvo Instituto direktorius. Siame pajuokavime būta daug tiesos.

Visgi okeanas neatsitiktinai buvo priskirtas Metamorfa klasei. Jo vilnijantis paviršius galėjo duoti pradžią kuo skirtingiausioms, į nieką Žemėje nepanašioms formoms, be to, tų kartais staigių plazminės „kūrybos” erupcijų tikslas — adaptacinis, pažintinis ar koks kitas — buvo visiška mįslė.