— Nenoriu nė girdėti, — atsakė prokuratorius ir suplojo delnais. Šitaip jis pašaukė išsislapsčiusius tarnus ir liepė jiems pasirūpinti ateiviu, o paskui nedelsiant atnešti karštus patiekalus. Plaukams išsidžiovinti, persirengti, persiauti ir apskritai susitvarkyti prokuratoriaus svečias sugaišo labai neilgai ir greitai jis pasirodė balkone susišukavęs, su sausais sandalais ir sausu purpuriniu karišku apsiaustu.
Tuo laiku saulė jau buvo grįžusi į Jeršalaimą ir, prieš nugrimzdama Viduržemio jūron, siuntė atsisveikinimo spindulius prokuratoriaus nekenčiamam miestui ir auksino balkono pakopas. Fontanas visai atgijo, užgiedojo visu balsu, balandžiai susirinko ant smėlio, burkavo, šokinėjo per nulaužytas šakeles, kažką lesinėjo. Tarnai iššluostė raudoną balą, surinko šukes, ant stalo garavo mėsa.
— Laukiu prokuratoriaus įsakymų, — tarė ateivis, žengdamas prie stalo.
— Bet nieko nesulauksite, kol neatsisėsite ir neišgersite vyno, — maloniai atsakė Pilotas ir mostelėjo link antrojo gulto.
Atvykėlis prigulė, tarnas įpylė jo taurėn tiršto raudono vyno. Kitas tarnas, atsargiai pasilenkęs ties Piloto petimi, pripildė prokuratoriaus taurę. Paskui šis rankos mostu išsiuntė abu tarnus.
Kol atvykėlis valgė ir gėrė, Pilotas, siurbčiodamas vyną, prisimerkęs žvelgė į savo svečią. Pas Pilotą atėjęs žmogus buvo vidutinio amžiaus, labai malonaus apvalaus ir švaraus veido, su mėsinga nosim. Plaukai kažkokios neaiškios spalvos. Dabar džiūdami jie šviesėjo. Atėjusio tautybę būtų buvę sunku nustatyti. Jo veide pirmiausia krito į akis geraširdiška išraiška, kurią, beje, gadino akys arba, teisingiau, ne akys, o atvykėlio maniera žiūrėti į pašnekovą. Paprastai savo mažas akutes atvykėlis laikė pridengęs keistokais, lyg patinusiais, vokais. Tada tų akių plyšeliuose blykčiojo nepikta šelmystė.
Atrodo, kad prokuratoriaus svečias buvo linkęs į humorą. Bet retkarčiais, visiškai išguidamas iš plyšelių tą blyksintį humorą, svečias plačiai atverdavo vokus ir staiga įsmeigdavo žvilgsnį tiesiai į pašnekovą, lyg norėdamas skubiai įžiūrėti kažkokią nežymią dėmelę ant pašnekovo nosies. Tai trukdavo vieną mirksnį, paskui vokai vėl nusileisdavo, plyšeliai susiaurėdavo ir juose sušvisdavo geraširdiškas ir vylingas protas.
Atvykėlis neatsisakė ir antros vyno taurės, pasigardžiuodamas prarijo kelias austres, paragavo virtų daržovių, suvalgė gabalą mėsos.
Pasisotinęs jis pagyrė:
— Puikus vynas, prokuratoriau, tačiau čia — ne „Falernas“?
— „Cekuba“, trisdešimt metų senumo, — maloniai atsiliepė prokuratorius.
Svečias padėjo ranką prie širdies, atsisakė dar ką nors suvalgyti, pareiškė esąs sotus.
Tuomet Pilotas prisipildė savo taurę, svečias padarė tą pat. Abu pietaujantys nupylė po truputį vyno iš savo taurių į dubenį su mėsa, ir prokuratorius, keldamas taurę, garsiai tarė:
— Už mus, už tave, cezari, romėnų tėve, brangiausias ir geriausias iš visų žmonių!
Paskui abu išgėrė vyno, ir afrikiečiai nuvokė nuo stalo valgius, palikdami tik vaisius ir ąsočius. Prokuratorius vėl rankos mostu išsiuntė tarnus ir liko po kolonada tik su savo svečiu.
— Taigi, — negarsiai prašneko Pilotas, — ką galite pasakyti apie nuotaikas šiame mieste?
Jis nejučia nukreipė žvilgsnį ten, kur už sodo terasų, apačioje, blėso ir kolonados, ir plokšti stogai, auksinami paskutinių spindulių. — Manau, prokuratoriau, — atsakė svečias, — kad nuotaikos Jeršalaime šiuo metu patenkinamos.
— Ar galima laiduoti, kad riaušės nebegresia?
— Laiduoti galima, — meiliai žvelgdamas į prokuratorių, atsakė svečias, — tik už vieną dalyką pasaulyje — už didžiojo cezario galybę.
— Tegul dievai jam duoda ilgą amžių, — tuoj pat pratęsė šią mintį Pilotas, — ir visuotinę taiką.
Jis patylėjo ir pridūrė:
— Kaip manote, ar kariuomenę dabar galima išvesti?
— Manau, kad Žaibasvaidžio legiono kohortą galima išvesti, — atsakė svečias ir pridūrė:
— Gerai būtų, kad atsisveikindama ji pražygiuotų per miestą.
— Puiki mintis, — pritarė prokuratorius, — poryt aš ją išleisiu ir pats išvažiuosiu, ir prisiekiu dvylikos dievų puota, protėvių vėlėmis prisiekiu — daug ką atiduočiau, kad galėčiau tai padaryti šiandien.
— Prokuratorius nemėgsta Jeršalaimo? — geraširdiškai paklausė svečias.
— Meldžiamasis, — šypsodamasis sušuko prokuratorius, — nėra nykesnės vietos žemėje.
Jau nė nekalbu apie gamtą! Aš susergu kiekvieną kartą, kai turiu čia atvažiuoti. Bet tai dar būtų pusė bėdos. Bet šitos šventės — magai, burtininkai, aiškiaregiai, tos maldininkų kirbinės… Fanatikai, fanatikai! Ko vertas vien tas mesijas, kurio jie nei iš šio, nei iš to ėmė laukti šiemet! Kiekvieną minutę tik ir žiūri, ar neteks būti didžiai nemalonių skerdynių liudininku. Visą laiką turi kariuomenę varinėti, skaityti visokius šmeižtus ir skundus, kurių pusė parašyta apie tave patį! Sutikit, kad tai nuobodu. O, jeigu ne tarnyba imperatoriui!..
— Taip, šventės čia sunkios, — sutiko svečias.