Meistras ir Margarita

Kavalerijos ala vis smarkėjančia risčia įlėkė į aikštę, skubėdama perkirst i ją pakraščiu, aplenkti žmonių sambūrį ir skersgatviu palei akmeninę sieną, apaugusią vynuogienojais, trumpiausiu keliu nušuoliuoti link Plynkalnio.

Risčia jojantis mažas kaip berniukas ir tamsus kaip mulatas alos vadas siras, susilyginęs su Pilotu, kažką laibu balsu riktelėjo ir išsitraukė iš makšties kardą. Nartus juodas, suplukęs arklys pasibaidė, šoktelėjo piestu. Įgrūdęs kardą į makšt is, vadas šniojo rimbu arkliui per sprandą, sutramdė jį ir nušuoliavo į skersgatvį, pereidamas į galopą. Paskui jį po tris gretoje ėmė lėkti dulkių debesies apgaubti raiteliai, į viršų šokčiojo lengvų bambukinių iečių smaigaliai, pro prokuratorių plaukė po baltais tiurbanais itin tamsūs veidai su linksmai prašieptais žybčiojančiais dantimis.

Ligi pat dangaus keldama dulkes, ala įsiveržė į skersgatvį, ir paskutinis pro Pilotą prašuoliavo kareivis su saulėje tviskančiu trimitu už nugaros.

Prisidengęs nuo dulkių ranka ir nemaloniai raukydamasis, Pilotas žengė toliau, link vartų į rūmų sodą, o jam iš paskos žengė legatas, sekretorius ir sargybiniai.

Buvo maždaug dešimta valanda ryto.

III skyrius SEPTINTASIS ĮRODYMAS

— Taip, buvo maždaug dešimta valanda ryto, gerbiamasis Ivanai Nikolajevičiau, — tarė profesorius.

Poetas persibraukė ranka per veidą, tarytum ką tik nubudęs iš miego, ir išvydo, kad prie Patriarcho tvenkinių vakaras.

Vanduo tvenkinyje pajuodo, ir jo paviršiumi jau slydo lengva valtelė, ir girdėjosi irklų plekšėjimas ir kažkokios pilietės kikenimas valtelėje. Alėjose ant suolelių atsirado publikos, bet ir vėl tik kitose trijose kvadrato kraštinėse, o ne čia, kur sėdėjo mūsų pašnekovai.

Maskvos padangė tarsi išbluko, aukštybėje visai aiškiai buvo matyti mėnulio pilnatis, tiktai kol kas dar ne auksinė, o balta.

Kvėpuoti pasidarė kur kas lengviau, ir balsai po liepomis dabar skambėjo švelniau, kaip visada vakarais.

„Kas čia dabar atsitiko, aš nė nepastebėjau, kaip jis spėjo suregzti ištisą istoriją, — nustebęs pagalvojo Benamis, — štai tau ir vakaras! O gal ne jis čia pasakojo, gal aš paprasčiausiai užsnūdau ir viską susapnavau?“ Bet tenka manyti, kad vis dėlto pasakojo profesorius, antraip reikėtų įtarti, kad lygiai tą patį sapnavo ir Berliozas, nes šis, įdėmiai žvelgdamas profesoriui į veidą, pasakė:

— Jūsų pasakojimas, profesoriau, be galo įdomus, nors jis anaiptol nesutampa su Evangelijos pasakojimais. — Atleiskite, — atlaidžiai šyptelėjęs, atsiliepė profesorius, — jau kas kas, o jus turėtumėt žinoti, kad ničnieko, kas aprašyta Evangelijose, iš tikrųjų niekuomet nėra buvę, ir jeigu mes imsime remtis Evangelijomis kaip istorijos šaltiniu… — jis dar sykį šyptelėjo, ir Berliozas nuščiuvo, nes lygiai tą patį pats kalbėjo Benamiui, kai jiedu ėjo Bronaja gatve link Patriarcho tvenkinių.

— Teisybė, — tarė Berliozas, — tačiau bijau, kad niekas negalėtų patvirtinti, kad visa tai, ką jūs mums pasakojote, vyko iš tikrųjų.

— O ne! Kai kas galėtų patvirt int i! — ūmai prašnekęs laužyta kalba, nepaprastai tvirtai atsakė profesorius ir staiga paslaptingai pasimojo abu bičiulius arčiau savęs.

Šie palinko prie jo iš abiejų pusių, ir profesorius, jau be jokio akcento, kuris velniai žino kodėl čia pradingdavo, čia vėl atsirasdavo, tarė:

— Noriu pranešti… — jis išgąstingai apsižvalgė ir prašneko pašnibždomis, — kad aš pats visuose tuose įvykiuose dalyvavau. Ir balkone buvau šalia Poncijaus Piloto, ir sode, kai jis tarėsi suKaipa, ir ant pakylos, tiktai slapta, taip sakant, inkognito, todėl prašau jus — niekam nė žodžio, absoliuti paslaptis!.. Tss!

Stojo tyla, ir Berliozas išblyško.

— Kiek… kiek laiko jūs Maskvoje? — virpančiu balsu paklausė jis.

— Ogi ką tik štai šią minutę ir atvykau į Maskvą, — atsakė sutrikęs profesorius. Ir tiktai dabar bičiuliai susigriebė kaip reikiant pažvelgt i jam į akis ir įsitikino, kad kairioji žalia jo akis visai paklaikusi, o dešinioji — tuščia, juoda ir negyva.

„Štai ir paaiškėjo viskas! — pagalvojo suglumęs Berliozas. — Atvažiavo pamišęs vokietis arba ką tik išsikraustė iš proto čia, prie Patriarcho tvenkinių. Tai bent nuotykis!“ Iš tikrųjų viskas paaiškėjo: ir neįtikėtini pusryčiai su velioniu profesorium Kantu, ir paikos kalbos apie saulėgrąžų aliejų ir Anušką, ir pranašystės, jog bus nukirsta galva, ir visa kita — profesorius buvo pamišęs.

Berliozas beregint sumetė, ką reikia daryti. Atsilošęs į suolo atkaltę, jis ėmė už profesoriaus nugaros merkti akį Bena—miui — girdi, nesiginčyk su juo, — bet sutrikęs poetas šitų ženklų nesuprato.

— Taip, taip, taip, — kalbėjo susijaudinęs Berliozas, — o ką, visai galimas daiktas! Viskas įmanoma — ir Poncijus Pilotas, ir balkonas, ir kiti panašūs dalykai… O jūs atvykote vienas ar su žmona?

— Vienas, vienas, aš visada vienas, — graudžiai atsakė pro fesorius.

— O kur jūsų daiktai, profesoriau? — pasalūniškai kamantinėjo Berliozas, — „Metropolyje“? Kur jūs įsikūrėte?