Meistras ir Margarita

Volandas nutupdė savo žirgą akmenuotoje ir nykioje plokščioje viršūnėje, ir dabar raiteliai jojo žingine, klausydamiesi, kaip po žirgų pasagomis grikši titnago akmenukai. Mėnesiena buvo užliejusi aikštelę ryškia žalia spalva, ir veikiai Margarita šioje dykynėje įžiūrėjo krėsle sėdinčią baltą žmogaus figūrą. Galimas daiktas, kad sėdintysis buvo kurčias arba pernelyg nugrimzdęs į savo mintis. Jis negirdėjo, kaip po žirgų kojom dreba akmenuota žemė, ir raiteliai, jo nesutrikdę, prijojo visai arti.

Mėnulis gerai talkino Margaritai, jis spigino skaisčiau nei bet koks elektros žibintas, ir Margarita matė, kad sėdintysis, kurio akys atrodė it neregio, kartkartėm trinasi rankas ir tomis neregio akimis žiūri į mėnulio diską. Dabar Margarita jau matė, kad šalia sunkaus akmeninio krėslo, mėnesienoje blyksinčio kažkokiomis kibirkštėlėmis, guli didelis tamsus smailiaausis šuo ir taip pat kaip jo šeimininkas neramiai žvelgia į mėnulį.

Prie sėdinčio kojų mėtosi sudaužyto ąsočio šukės ir telkšo nedžiūsianti tamsiai raudona bala.

Raiteliai sustabdė žirgus.

— Jūsų romanas perskaitytas, — tarė Volandas, atsisukęs į meistrą, — ir buvo pasakyta tik tiek, kad jis, deja, nebaigtas. Taigi man kilo noras parodyti jums romano herojų. Beveik du tūkstančius metų jis sėdi šioje aikštelėje ir miega, tačiau, stojus mėnulio pilnačiai, kaip matote, jį kankina nemiga. Ji kamuoja ne tik jį, bet ir jo išt ikimą sargybinį. Jei bailumas tikrai pati didžiausia yda, tai šuo, ko gero, dėl jo nekaltas. Drąsusis šuo bijojo vienintelio dalyko — audros. Na, ką gi, tas, kuris myli, turi kęsti drauge savo mylimojo lemtį.

— Ką jis kalba? — paklausė Margarita, ir visai ramiame jos veide šmėstelėjo užuojautos šešėlis.

— Jis kalba, — pasigirdo Volando balsas, — visada vieną ir tą patį, jis sako, kad ir mėnesienoje jam nėra ramybės ir kad jo pareigos blogos. Taip jis visada kalba, kai nemiega, o miegodamas mato vieną ir tą patį reginį — mėnesienos taką, ir nori eiti tuo taku, ir kalbėtis su suimtuoju Ha—Nocri, nes, kaip jis tvirtina, jis kažko nepasakė jam anuomet, labai seniai, keturioliktą pavasario mėnesio nisano dieną. Deja, tuo taku žengti jam kažkodėl nesiseka, o pas jį irgi niekas neateina. Taigi jam nėra kas daryti, tenka kalbėtis pačiam su savim. Beje, įvairumo dėlei, kalbėdamas apie mėnulį, jis neretai priduria, kad labiausiai už viską nekenčia savo nemirtingumo ir negirdėtos šlovės. Jis tvirtina, kad mielai apsikeistų likimais su nudriskusiu valkata Leviu Matu.

— Ar ne pernelyg didelė bausmė — dvylika tūkstančių mėnesienų už kadaise buvusią vieną? — paklausė Margarita.

— Kartojasi istorija su Fridą? — tarė Volandas. — Nesijaudinkite, Margarita. Visur bus teisybė, taip sutvarkytas pasaulis.

— Paleiskite jį, — staiga šaižiu balsu riktelėjo Margarita taip, kaip rėkė tuomet, kai buvo ragana, ir to riksmo išjudintas kalnuose atskilo akmuo ir nudardėjo atbrailomis į bedugnę, dundėjimu drebindamas kalnus. Tačiau Margarita nesuprato, kas sukėlė dundesį — krintantis akmuo ar šėtoniškas juo kas. Šiaip ar taip, Volandas juokėsi, žiūrėdamas į Margaritą, ir kalbėjo:

— Nereikia kalnuose šūkauti, jis vis tiek pripratęs prie kalnų griūčių, jo tatai nebejaudina. Jums nereikia prašyti, Margarita, nes jam atleidimo jau paprašė tasai, su kuriuo jis taip trokšta pasikalbėti, — čia Volandas vėl atsigręžė į meistrą ir tarė: — Na ką gi, dabar galite baigti savo romaną viena fraze!

Ramiai stovėjęs ir žvelgęs į sėdintį prokuratorių meistras, rodės, tik to ir laukė. Jis sudėjo ruporu delnus ir sušuko taip garsiai, kad aidas sudrebino nykius ir nuogus kalnus:

— Tu laisvas! Laisvas! Jis tavęs laukia! Kalnai pavertė meistro balsą griausmu, ir nuo to griausmo patys sugriuvo. Dundėdamos nuvirto prakeiktosios uolų sienos. Liko tiktai aikštelė su akmeniniu krėslu. Ties juoda praraja, į kurią nugarmėjo uolos, sušvito neaprėpiamas miestas su aukštai iškilusiais tviskančiais stabais, kurių neužgožė suvešėjęs per tūkstančius šitų mėnesėtų naktų sodas.

Tiesiai į tą sodą nusileido prokuratoriaus išsvajotasis mėnesienos takas, ir pirmas taku pasileido smailaausis šuo. Žmogus, užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, pakilo iš krėslo ir kažką suriko trūkčiojančiu kimiu balsu. Nebuvo įmanoma suprasti, ar jis verkia, ar juokiasi, ir ką jis rėkia. Jis puolė bėgti mėnesienos taku paskui savo ištikimąjį sargą.

— Man joti paskui jį? — nerimastingai paklausė meistras, trūktelėjęs pavadį.

— Ne, — atsakė Volandas, — kam vytis tai, kas jau baigta?

— Vadinas, tenai? — paklausė meistras, atsigręžė ir mostelėjo atgal, kur toli užnugaryje išaugo neseniai paliktas miestas su žaisliniais vienuolynų bokšteliais, su saulės purslais stikluose.