Meistras ir Margarita

– Štai, Aleksandrai Nikolajevičiau, — negarsiai tarė vienas palydovas tvarkingai apkirpta barzdele ir padavė vyriausiam ligi juodumo prirašytą Ivano lapą.

„Ištisą bylą sukurpė!“ — pagalvojo Ivanas. O vyriausiasis įprastu žvilgsniu perbėgo lapą, suniurnėjo: „Aha, aha…“ ir pasikeitė su palydovais keliomis frazėmis, pasakytomis mažai girdėta kalba. „Ir lotyniškai kaip Pilotas šneka…“ — liūdnai pagalvojo Ivanas. Bet čia vienas žodis privertė jį krūptelėti, tai buvo žodis „šizofrenija“ — deja, jau vakar ištartas prakeiktojo užsieniečio prie Patriarcho tvenkinių.

— „Net ir tai žinojo!“ — su nerimu pagalvojo Ivanas.

Vyriausiasis, matyt, laikėsi taisyklės sutikti su viskuo ir džiaugtis viskuo, kad ir ką jam sakytų aplinkiniai, ir reikšti džiaugsmą žodžiais „puiku, puiku…“ — Puiku! — pasakė Stravinskis, grąžindamas kažkam lapą, ir kreipėsi į Ivaną: — Jūs poetas?

— Poetas, — niūriu balsu atsakė Ivanas ir pirmąsyk pajuto kažkokį nesuprantamą bodėjimąsi poezija, ir net savi eilėraščiai, šią akimirką atėję į galvą, jam kažkodėl pasirodė nemalonūs.

Suraukęs kaktą, jis savo ruožtu paklausė Stravinskį:

— Jūs — profesorius?

Stravinskis paslaugiai ir mandagiai linktelėjo.

— Ir jūs čia vyriausias? — neatlyžo Ivanas.

Stravinskis vėl linktelėjo.

— Man reikia su jumis pasikalbėti, — reikšmingai pasakė Ivanas Nikolajevičius.

— Aš tam ir atėjau, — atsiliepė Stravinskis.

– Štai koks reikalas, — pradėjo Ivanas, jausdamas, kad atėjo jo valanda, — mane paskelbė bepročiu, niekas nenori manęs išklausyti!..

— O ne, mes kuo įdėmiausiai jus išklausysim, — rimtu tonu nuramino Ivaną Stravinskis, — ir nieku gyvu neleisim paskelbti jūsų bepročiu.

— Tada klausykit: vakar vakare prie Patriarcho tvenkinių aš sutikau paslaptingą asmenį, užsienietį ne užsienietį, kuris iš anksto žinojo apie Berliozo mirtį ir savo akim buvo matęs Poncijų Pilotą.

Palydovai be garso, nė nejudėdami, klausėsi poeto.

— Pilotą? Ar tai tą Pilotą, kuris gyveno Jėzaus Kristaus laikais? — prisimerkęs, įbedęs žvilgsnį į Ivaną, pasiteiravo Stravinskis.

— Tą patį.

— Aha, — tarė Stravinskis, — o tasai Berliozas žuvo po tramvajum.

— Vakar mano akyse jį pervažiavo tramvajus ties Patriarcho tvenkiniais, o paslaptingasis pilietis…

— Poncijaus Piloto pažįstamas? — pasitikslino Stravinskis, matyt, pasižymintis nepaprasta nuovoka.

— Taip, — patvirtino Ivanas, atidžiai stebėdamas Stravinskį, — tai šit jis iš anksto pasakė, kad Anuška paliejo saulėgrąžų aliejų… O jisai kaip tik toje vietoje ir paslydo! Kaip jums patinka? — reikšmingai paklausė Ivanas, tikėdamasis savo žodžiais padaryti didelį efektą.

Tačiau jokio efekto nesulaukė, Stravinskis visai paprastai ėmė toliau klausinėti:

— O kas toji Anuška?

Šis klausimas truputį sutrikdė Ivaną, jo veidas trūktelėjo.

— Anuška čia visai nesvarbi, — prašneko jis, pradėdamas nervintis, — velniai žino, kas ji tokia. Stačiai kažkokia kvaiša iš Sodų gatvės. Svarbu tai, kad jis iš anksto, suprantat, iš anksto žinojo apie saulėgrąžų aliejų! Ar jūs suprantat?

— Puikiausiai suprantu, — rimtai atsakė Stravinskis ir, palietęs poeto kelį, pridūrė: — Nesijaudinkit ir pasakokit toliau. — Gerai, — tarė Ivanas, stengdamasis išlaikyti Stravinskio toną ir karčios patirt ies jau pamokytas, kad tiktai ramybė gali jam pagelbėti, — taigi šitas baisus tipas, apsimetęs konsultantu, turi kažkokią nepaprastą galią… Tarkim jį vejiesi, o pavyti negali. O su juo dar vaikštinėja porelė, irgi savaip šauni: kažkoks ilgšis su išmuštais stiklais ir neįtikėtino didumo katinas, kuris pats vienas važinėjasi tramvajum. Be to, — niekieno nestabdomas Ivanas ėmė kalbėti kaskart vis karščiau ir įtikinamiau, — jis pats buvo Poncijaus Piloto balkone, čia nėra jokių abejonių. Ką visa tai reiškia? A? Jį reikia nedelsiant suimti, antraip jis pridarys neįsivaizduojamų bėdų.

— Vadinasi, jūs ir siekiate, kad jis būtų suimtas? Ar teisingai supratau? — paklausė Stravinskis.

„Protingas, — pagalvojo Ivanas, — reikia pripažinti, kad ir tarp inteligentų pasitaiko protingų kaip reta žmonių. Niekaip nepaneigsi!“ Ir atsakė:

— Visai teisingai! Patys pagalvokit — kaip aš galiu to nesiekti? O jūs mane štai per prievartą uždarėt čionai, kaišiojat į akis lemputę, maudot vonioje, klausinėjat kažkokių niekų apie dėdę Fiodorą!.. O jis jau seniai po žeme! Reikalauju nedelsiant paleisti mane.

— Na ką gi, puiku, puiku! — atsiliepė Stravinskis. — Štai viskas ir paaiškėjo. Iš tiesų, kokia prasmė laikyti ligoninėje sveiką žmogų? Gerai. Aš nedelsdamas paleisiu jus iš čia, jeigu jūs man pasakysit, kad esat normalus. Ne įrodysit, o tik pasakysit. Taigi, jūs normalus?

Stojo visiška tyla, ir apkūni moteris, kuri rytą slaugė Ivaną, su didžia pagarba pažvelgė į profesorių, o Ivanas dar kartą pagalvojo: „Tikrai protingas“.

Profesoriaus pasiūlymas jam labai patiko, tačiau atsakyti jis neskubėjo, raukydamas kaktą, vis galvojo ir galvojo, kol pagaliau tvirtai pasakė:

— Aš — normalus.