Meistras ir Margarita

Arba, veikiau, aš nebeturiu ankstesnio sugebėjimo pasakoti. Beje, man jo nelabai gaila, nes jis nebebus reikalingas. Priešais ją, — svečias su didžia pagarba pažvelgė į nakties tamsą, — atsirastų laiškas iš beprotnamio. Argi galima rašyti laiškus iš tokios vietos?

Psichinis ligonis? Juokaujate, drauguži! Ne, padaryti ją nelaimingą? Aš negaliu.

Tylusis Ivanas nesugebėjo paprieštarauti svečiui, jis tik užjautė meistrą, gailėjosi jo. O tasai lingavo atsiminimų išvargintą galvą su juoda kepuraite ir taip kalbėjo:

— Vargšė moteris. Beje, viliuosi, kad ji pamiršo mane.

— Bet jūs galite pasveikti… — nedrąsiai tarė Ivanas.

— Aš nepagydomas, — ramiai atsakė svečias, — kai Stravinskis šneka grąžinsiąs mane į gyvenimą, aš netikiu. Jis humaniškas žmogus ir paprasčiausiai nori mane paguosti. Beje, neneigiu, dabar man kur kas geriau. Aha, tai kur aš sustojau? Speigas, lekiantys tramvajai… Žinojau, kad ši klinika jau atidaryta, ir pėsčias per visą miestą patraukiau į ją.

Beprotybė! Užmiestyje tikriausiai būčiau sušalęs, bet mane išgelbėjo atsitiktinumas.

Sugedo sunkvežimis, aš užkalbinau šoferį, tai atsitiko už kokių keturių kilometrų nuo užkardos, ir, mano nuostabai, jam pagailo manęs. Mašina važiavo čionai. Ir jis mane atvežė. Viskas baigėsi tuo, kad nušalau kairės kojos pirštus. Bet jie pagijo. Ir štai jau ketvirtas mėnuo aš čia. Ir žinote, man atrodo, kad šičia visai neblogai. Patikėkit, nereikia prasimanyti didelių planų, brangusis kaimyne! Štai aš, sakysim, norėjau apkeliauti visą žemės rutulį. Ką darysi, pasirodo, nebuvo lemta. Regiu tik menką to rutulio lopelį.

Manau, kad tai ne pats gražiausias lopelis, tačiau, kartoju, ne toks ir prastas. Štai artėja vasara, balkone, kaip žada Praskovja Fiodorovna, sužaliuos vijokliai. Raktai praplėtė mano galimybes. Naktimis švies mėnulis. Ak, jis pasislėpė! Darosi vėsu. Naktis peržengė per pusiaują. Man metas.

— Sakykit, o kas buvo toliau, kas atsitiko Ješuai ir Pilotui, — paprašė Ivanas, — meldžiu jus, man taip norisi sužinoti.

— Ak ne, ne, — skausmingai krūptelėjęs, atsakė svečias, — negaliu be drebulio prisiminti savo romano. O jūsų pažįstamas iš Patriarcho tvenkinių papasakotų geriau už mane. Ačiū už pokalbį. Iki pasimatymo.

Ir, nespėjus Ivanui nė atsitokėti, tylutėliai dzingtelėjusios užsivėrė grotos, ir svečias dingo.

XIV skyrius ŠLOVĖ GAIDŽIUI!

Kaip sakoma, neišlaikė nervai, Rimskis nesulaukė, kol bus baigtas rašyti protokolas, ir pabėgo į savo kabinetą. Jis sėdėjo už stalo ir karščiuojančiomis akimis žvelgė į priešais gulinčius magiškuosius červoncus. Finansų direktoriaus galvoje viskas susimaišė. Už durų girdėjosi nepaliaujamas šurmulys. Publika srautais plūdo iš Varjetė rūmų į gatvę.

Nepaprastai paaštrėjusią finansų direktoriaus klausą staiga pasiekė šaižus milicininko švilpukas. Šis garsas, žinia, nežada nieko gera. O kai švilpimas pasikartojo, kai jam į pagalbą atėjo antras, dar įsakmesnis ir ilgesnis, o paskui prie jų prisijungė garsus kvatojimas, netgi kažkoks leliojimas, finansų direktorius bemat suvokė, kad gatvėje nutiko dar kažkoks nešvankus skandalas. Ir kad ši kiaulystė, kad ir kaip jos kratytumeis, tiesiogiai susijusi su šlykščiu seansu, parodytu juodojo mago ir jo padėjėjų. Pastabusis finansų direktorius nėmaž neapsiriko.

Vos tik Rimskis žvilgtelėjo pro langą į Sodų gatvę, jo veidas persikreipė, o lūpos ne sušnibždėjo, bet sušnypštė:

— Taip ir maniau!

Ryškioje stiprių gatvės žibintų šviesoje jis išvydo apačioje ant šaligatvio damą vienais marškiniais ir violetinės spalvos kelnaitėmis. Ant galvos dama, tiesa, turėjo skrybėlaitę, o rankose — skėtį.

Aplink šią damą, puolusią į visišką paniką, čia tūpčiojančią vietoje, čia bandančią kur nors pasprukti, šurmuliavo minia, plyštanti iš juoko, nuo kurio finansų direktoriui per nugarą bėgo šiurpuliai. Šalia damos blaškėsi kažkoks pilietis, mėginąs nusiplėšti vasarinį paltą ir iš susijaudinimo niekaip nepajėgiąs ištraukti rankovėn įstrigusios rankos.

Šūksniai ir juoko griausmas atūžė ir iš kitur — nuo kairiojo išėjimo — ir, pasukęs galvą į tą pusę, Grigorijus Danilovičius išvydo antrą damą rožiniais marškiniais. Toji stryktelėjo nuo grindinio ant šaligatvio, mėgindama prasibrauti į vidų, tačiau laukan plūstanti publika užtvėrė jai kelią, ir vargšė savo lengvabūdiškumo ir pašvitų meilės auka, suvedžiota bjauriojo Fagoto firmos, troško tik vieno dalyko — prasmegti skradžiai žemės.

Milicininkas nuskubėjo prie nelaimingosios, skrosdamas orą švilpuku, o paskui milicininką nusekė kažkokie įsilinksminę jaunuoliai priplotomis kepurėmis. Tai jie ten kvatojo ir leliojo.

Ūsuotas perkaręs vežikas atlėkė prie pirmosios pusnuogės moters ir staigiai sustabdė kaulėtą sukriošusį arklį. Ūsočiaus veidas linksmai vyptelėjo.

Rimskis tvojo sau kumščiu per galvą, nusispjovė ir atšoko nuo lango.

Kurį laiką jis sėdėjo už stalo, klausydamasis gatvės triukšmo. Švilpimas įvairiuose kampuose pasiekė aukščiausią gaidą, o paskui ėmė slūgti. Rimskio nuostabai, skandalas buvo likviduotas kažkaip neįtikėtinai greitai.