Meistras ir Margarita

Iš visko buvo matyti, kad sekretorius ir pats kažin ką duotų, kad galėtų liautis, bet kaip tik to jis nepajėgė padaryti ir drauge su visu choru paskelbė apgulusiems tvorą praeiviams, kad tankmėj neprarijo jo piktas žvėris ir greitoji kulka nepavijo!

Vos tik kupletas baigėsi, mergužėlė pirmoji gavo valerijono lašų, o paskui gydytojas puolė įkandin sekretoriaus — girdyti ir kitų.

— Atleiskite, piliete, — staiga kreipėsi Vasilijus Stepanovičius į mergužėlę, — ar juodas katinas pas jus nebuvo apsilankęs?

— Koks katinas? — suriko įtūžusi mergužėlė. — Asilas mūsų filiale sėdi, asilas! — ir, pridūrusi: — Tegul girdi! Aš viskąpapasakosiu, — iš tiesų papasakojo, kas atsitiko.

Paaiškėjo, kad miesto filialo vedėjas, „galutinai sužlugdęs palengvintas pramogas“ (pasak mergužėlės), sirgo manija organizuoti visokiausius būrelius.

— Viršininkams akis dūmė! — šaukė mergužėlė.

Per vienerius metus vedėjas spėjo suorganizuoti Lermontovo kūrybos gerbėjų, šachmatų—šaškių, pingpongo ir jojimo būrelius. Vasarop grasino suorganizuosiąs irklavimo gėluose vandenyse ir alpinizmo būrelius.

Ir štai šiandien per pietų pertrauką įeina valgyklon jisai, vedėjas…

— Ir vedasi už parankės kažkokį pašlemėką, — pasakojo mergužėlė, — nežinia iš kur atsiradusį, languotomis kelnikėmis,perskilusia pensnė ir… snukis siaubingas! Pasak mergužėlės, vedėjas tuoj pat pristatė jį filialo valgykloje pietaujantiems žmonėms kaip žymų choro būrelių organizatorių.

Būsimųjų alpinistų veidai apsiniaukė, tačiau vedėjas beregint paragino visus neprarasti žvalumo, o specialistas pajuokavo, pašmaikštavo ir prisiekė, kad dainavimas atimąs labai nedaug laiko, o naudos iš to dainavimo — devynios galybės.

Na, žinoma, kaip papasakojo mergužėlė, pirmieji nuo kėdžių pašoko Fanovas su Kosarčiuku, didžiausi pataikūnai filiale, ir pareiškė užsirašą į būrelį. Kiti darbuotojai suprato, kad išsisukti nuo dainavimo nepavyks, tad irgi pradėjo rašyt is į tą būrelį. Buvo nuspręsta dainuoti per pietų pertrauką, nes visą kitą laiką užėmė Lermontovas ir šaškės.

Norėdamas parodyti pavyzdį, vedėjas pasiskelbė dainuojąs tenoru, o toliau viskas vyko kaip slogiame sapne. Languotasis chormeisteris subliuvo:

— Do—mi—sol—do! — ištempė iš už spintų pačius droviuosius, kur šie mėgino gelbėtis nuo dainavimo, Kosarčiukui pasakė, kad jo klausa absoliuti, ėmė mykti, rodyti dantis, prašė pagerbti seną regentą dainorių, tvatino kamertonu sau per nagus, maldaudamas užplėšti „Šniokščia Baikalas“.

Užplėšė. Ir šauniai užplėšė. Languotasis tikrai išmanė savo darbą. Sudainavo pirmą kupletą. Čia regentas atsiprašė, tarė: „Tuoj grįšiu!“ — ir… dingo. Visi galvojo, kad jis tikrai tuojau sugrįš. Bet praėjo minutė, praėjo dešimt minučių, o jo nėra. Apsidžiaugė filialo darbuotojai — pabėgo.

Ir staiga kažkaip savaime jie uždainavo antrąjį posmą, pirmu balsu traukė Kosarčiukas, kuris, galimas daiktas, ir neturėjo absoliučios klausos, bet dainavo maloniu aukštu tenoru.

Padainavo. Regento nėra! Išsiskirstė į savo vietas, bet nespėjo susėst i prie stalų, kai prieš savo valią vėl uždainavo. Norėtųsi liautis — kur tau. Tris minutes patyli ir vėl plėšia.

Patyli — plėšia! Tada jau suprato — bėda. Vedėjas iš gėdos užsirakino kabinete.

Mergužėlės pasakojimas nutrūko. Valerijonai nėmaž nepadėjo.

Po ketvirčio valandos Vagankovo skersgatvyje prie tvoros sustojo trys sunkvežimiai, į juos buvo sulaipinti visi filialo tarnautojai su vedėju priešakyje.

Vos pirmasis sunkvežimis, sulingavęs tarpuvartėje, išsuko į skersgatvį, kėbule stovintys ir vieni kitiems į pečius įsikibę tarnautojai prasižiojo, ir visame skersgatvyje nuaidėjo populiari daina. Jai pritarė antrasis sunkvežimis, o paskui ir trečiasis. Taip ir išvažiavo.

Pro šalį savo reikalais skubantys praeiviai tik prabėgomis žvilgteldavo į sunkvežimius, nėmaž nesistebėdami ir manydami, kad tai ekskursija vyksta į užmiestį. Jie iš tikrųjų važiavo į užmiestį, bet ne į ekskursiją, o į profesoriaus Stravinskio kliniką.

Po pusvalandžio visai galvą pametęs buhalteris nusigavo į finansų sektorių, tikėdamasis pagaliau atsikratyti valdiškais pinigais. Patirties pamokytas, jis pirma atsargiai apsidairė po pailgą salę, kur už matinių stiklų su auksiniais užrašais sėdėjo tarnautojai. Jokių nerimo ar netvarkos ženklų buhalteris šičia nepastebėjo. Buvo tylu, kaip ir dera padorioje įstaigoje.

Vasilijus Stepanovičius kyštelėjo galvą pro langelį, virš kurio buvo parašyta: „Pinigų priėmimas“, pasisveikino su kažkokiu nepažįstamu tarnautoju ir mandagiai paprašė įplaukų orderiuko.

— O kam? — paklausė tarnautojas langelyje.Buhalteris nustebo.

— Noriu atiduoti pinigus. Aš iš Varjetė.

— Minutėlę, — atsakė tarnautojas ir akimoju užtraukė tinklelį ant skylės stikle.

„Keista!“ — pagalvojo buhalteris. Jo nuostaba buvo visai natūrali. Pirmą kartą gyvenime jis atsidūrė tokioje situacijoje. Visi žino, kaip sunku pinigus gauti: tam visuomet gali atsirasti kliūčių. Bet per trisdešimt Vasilijaus Stepanovičiaus buhalteriavimo metų nebuvo atvejo, kad kas nors, nesvarbu, ar juridinis, ar privatus asmuo, nenorėtų pinigų priimti.