Nekromantijos klaidu riba

Edgars Auzins Nekromantijos klaidu riba

1 skyrius

Buna dienu, kai is lovos geriau nesikelti. Nepaisant problemu, velavimu ir kietu pusiu, neislipkite! Tai buvo tik viena is tu dienu, bet iki tol nepasiekiau ismintingesnio filosofinio tasko, kad galeciau vadovautis savo instinktais.

Tai prasidejo, kai nualpau duse. Ji tiesiog apalpo, o tada pabudo ant slidziu grindu, gausiai apipiltu siltu vandeniu. O alpti man visiskai neiprasta. Taip, niekada anksciau nebuvau jame buves, bet greitai supratau, kad tai ne kas kita, kaip tikras alpimas. Kai atmerki akis ir nesupranti, kas vyksta. Dabar, jei mano iprociai apimtu miega ten, kur silta ir dregna, gali buti pasiulytas kitas paaiskinimas. Bet tai buvo samones netekimas, kuris truko gal tik kelias sekundes. Net sapnavau sapna: pries akis blykstelejo niurus paveikslas, kurio negalejau detaliai prisiminti. Taigi kas as toks? Atsistojusi ir nepajutusi jokiu galvos svaigimo pozymiu, ji negrizo i saugia lova, o nuskubejo i instituta. Taip, man toli iki filosofines isminties.

As vis dar atsilieku nuo pirmosios poros. Ir visa diena pasirode kiek chaotiska. Jei praleisciau lovoje, tai nebutu dideliu problemu. Nors mazai tiketina, kad mano lova galetu garantuoti laisve nuo tolesniu rupesciu.

Vaziuodamas tramvajumi namo vel nualpau. Nors si karta ji galejo uzsnusti. Taciau vaizdas, kuri maciau ryte, dabar buvo aiskiai prisimintas. Net smulkmenas buvo galima iziureti: kazkoks tamsus, labai niurus ir tvankus kambarys, apsviestas arba bloga lempa, ar net koks nors fakelas. Ir balsai:

"…gal ji ragana?»

– Kodel taip manai? Ji ne raudonplauke! – nemalonus kikenimas.

Man tik minutei pavyko uzfiksuoti jo veida – jaunas vaikinas, dar tik paauglys. Manau, kad net maciau paaugliska spuoga ant smakro ir juodos apykakles… Ir tada pabudau. Arba pabudo. Suvirpejau nuo nemaloniu pojuciu. Grizusi namo pasidaviau likimo valiai – nuejau miegoti. Sios puses alpimas gali atsirasti del persalimo ar pervargimo. Nors neisivaizdavau, kas yra pervargimas, grynai teoriskai tai kazkada man turejo nutikti. Gerai, kad po pamoku nenuejau i biblioteka, fakulteto vadovui nedaviau busimo parado dalyviu saraso ir sokiu repeticija praleidau. Beje, as pavargau! Nors tokiu pasiteisinimu niekas nepatikes… jis visiskai netelpa i mano gyvenimo buda. Taciau net ir as jau supratau, kad viskas gali laukti iki rytojaus.

Ji apsiverte ant kito sono ir vel stipriai apsivyniojo, bet judesys sukele dar viena minti, kuri priverte ja aimanuoti. Pirmasis dar laukia! Jis jau tris dienas skambina ir klausia, kada jam padovanosiu televizoriu. Pragyvenome su juo dvi savaites, bet turto dalybos buvo kaip po auksiniu vestuviu. Vakar jam sakiau, kad jo grazios kojytes nenukris, jei ju seimininkas sutiks atvaziuoti ir savo graziomis mazomis rankytemis atimti priestaringai vertinama televizoriu. Beje, man nereikia televizoriaus, kuri pirkome kartu! Beje, net neturiu laiko ziureti! Bet as nenorejau jo tempti per miesta, kad irodyciau esme. Kostja kazka sumurmejo jam budingu budu, bet tada sutiko ateiti siandien po valandos.

Ji atmerke viena aki ir pazvelge i laikrodi. Pagal nieksybes desni, kai tik uzmigsiu, atsiras didelis buitines televizijos gerbejas Konstantinas ir mane pazadins.

Bet jie man nedave pasirinkimo: atrode, kad mane sugere miegas arba kitas alpimas. Samoningai kabiniausi i realybes pakrascius, bet nieko negalejau padaryti – zinojau, kad vos uzmerkus akis, nuopuolis taps neisvengiamas. Ir jie uzsidare, nepaisant didziules valios jegos, kurios turejau perteklius. Kaip maniau anksciau.

Ir jie atsidare i beveik pazistama kambari. Spuogelio smakras, o veliau i mane zvelgiancios paaugles akys buvo itikinamas sapno pasikartojimo irodymas.

«Pavyko…» – neaiskiai sumurmejo jis ir kazko gailiai paklause: «Ar pavyko?

Skirtingas smakras ir skirtingos akys. Jie issiplete, kai sutiko mano zvilgsni.

– Pavyko, Izink! Ivyko!

Kad ir kaip galeciau, negalejau pasidalinti ju jauduliu. Atsirado kitas veidas – trecias paauglys eme staugti kazkokia linksma giesme. Antrasis, labiausiai pasitikintis, pora kartu sumirksejo – matyt, noredamas sustiprinti vizualini rezultata – ir tada iskilmingai pasake:

– Sveikinu, Taiska! Mirei si ryta, bet musu isikisimo deka vel atgijai!

– Ka?! – As nesupratau. Na, kas mane suprastu?

– Sveikinu, Taiska! – kvailai pakartojo vaikinas. – Tau buvo suteikta galimybe, del kurios niurzges kiekvienas mirtingasis!

– Ka?

Vel matomas aknes smakras:

– Nemanau, kad ji musu atpazista, Ridi… Ar grizusi neprarado nei atminties, nei proto?

Ridis surauke antakius, pasilenke, nemaloniai alsuodamas ir mostelejo pirstais man pries nosi:

– Labas! Ar atpazistate mus? Koks mano vardas?

«Riddi», – atsakiau taip, lyg staiga buciau atsidures apskaitos egzamine, kur bet koks uzuominas gali atsidurti tarp praeiviu. Taciau pries pradedant egzaminuotojui ir jo padejejams is dziaugsmo ploti rankomis, ji pridure: «Dabar, Ridi, nuvesk mane atgal, is kur mane paemete!

Visi trys ziurejo i mane.