Nekromantijos klaidu riba

Blyskus Ridis linktelejo trijulei.

– Apie m tyla?

«Uz tyla, uz apgaule…» Elrikas, nesitikedamas visisko susitarimo, priejo prie manes ir pritupes atidziai ziurejo. – Ar ji kalba zmoniu kalba?

– Kaip jam tai priklauso! – atrode, kad vienas nuteistuju apsidziauge.

Elrikas pasilenke arciau manes.

– Jos veidas pazistamas…

– Taigi tai Tayishka! Septintosios princeses tarnaite. Gera mergaite, tyli… ir naslaite. Taigi nusprendeme, kad visi apsidziaugtu, jei netiketai ji toki sugrazintume…

«Kazkodel nematau jos dziaugsmo», – Elricas bent jau nustojo juoktis, bet taip pat placiai nusisypsojo. – GERAI. Ar prisimeni savo varda?

Manyje stojo tyla, todel turejau atsakyti:

– Aliejai.

Jis nustebo, bet atsisuko i kitus:

– Pirmoji zinia: ji nesijaudina.

– O kodel?

– Nes dabar ji grauztu tavo kaulus, uzuot kalbejusi apie sitas nesamones. Jus net nesurisote jos ranku, debilai! – Jis vel atsisuko i mane. – Ar galetumete papasakoti siek tiek daugiau apie save?

As galiu tai padaryti. Kodel nepasisakius, kai tave jega kazkur nutempe ir uzdare? Ir mano balsas buvo tvirtas:

– Sokolova Olga Sergeevna, jusu garbe. As gyvenu Maskvoje, esu trecio kurso tarptautiniu finansu studentas, profsajungu fakultetas, gimes is Tomsko…

– Is kur tu esi?

– Tomskas, tavo garbe, Tomskas. Tas, kuris yra Tomsko srityje. Ar jums reikia paso numerio? Kas isdave ir kada…

Laimei, jo akys taip pat buvo placiai issipletusios, ir tai jam suteike apciuopiama moralinio pasitenkinimo jausma. Jis net kalbejo su savo globotiniais be tos pacios ironijos:

– Tikrai ne gaka… Ir ne ragana. Kaip sakei, koks tavo vardas?

– Olya. Bet jus galite mane vadinti Sokolova Olga Sergeevna.

– Vaikinai… – dabar jis nenuleido akiu. – As padariau klaida. Jus nesate tik idiotai… Net nerandu palyginimo, kuris atitiktu jusu psichine raida… O as turiu turtinga zodyna, patikekite manimi…

– Kas vyksta, Elrik? – susuko jam uz nugaros.

– Grazinai ne ta. Ne tavo Taishka…

– PSO? – pagrindiniai nieko nesuprate kambaryje, nieko nesuprato. – Asura? Anekdotai? Kitas demonas?

Elrikas sunkiai atsiduso.

– Taip, jus turite buti idiotai… Tai apskritai skirtingos demonizmo rusys. Asura netampa, asura gimstama. O tai… tik uzsienietis is kazkokio Omsko srities…

– Tomskas! – Negalejau tyleti. – Regionai! O Omsko sritis netoliese!

– Ar girdejai? – vel nusijuoke. – Netoliese, bet mes net nezinojome! Apskritai, ji tikriausiai mire ir siandien, o jus netycia pagavote ja burtu, o ne savo Taiska.

Norejau pataisyti «savo Taishka», bet sustojau. Ir manyje nuskambejo ispejamasis balsas. Ir is tikruju, kaip man zinoti, kokia informacija mus abu pablogins? Bet as tikrai buvau pries ka nors kita:

– As nemiriau! Jie patys… mane cia isiurbe.

Jis vel susidomejes pazvelge i mane, o tada jam pasirode nauja mintis:

– Vaikinai, ar turite veidrodi? Paimk veidrodi!

Jie iskart smoge jam mazu tamsaus atspindincio stiklo gabaleliu, leisdami Elrikui nukreipti ji i mane.

– Ziurek, nepazistamasis, dabar tai tu.

Nors vaizdas paliko daug norimu rezultatu, vis is arciau zvelgdamas nustebau. Taigi tai buvau as. Visada as. Siek tiek apsiures, labai apsiures, akys itartinai istinusios, bet duok pusvalandi po dusu ir iprasta makiazo arsenala – ir vel busiu savimi. Tik plaukai ilgesni. Kazkur intuicijos lygmenyje samone trenke i pakausi – cia ir slypi atsakymas. Si Tayishka yra kaip du zirniai ankstyje, kaip ir as! Ir gal del to ir isisiurbiau. Taciau sie argumentai butu prasmingi tik tuo atveju, jei viskas, kas vyksta, yra tikra, o ne uzsiteses kosmaras…

Elricas nusijuoke is mano nuostabos – matyt, patikejo, kad mane taip nustebino naujas veikejas. Pralaimetojai drebejo sienu fone. O as ziurejau ir ziurejau, bandydamas bent ka nors sudeti. Bet veidrodis buvo nuimtas nuo mano veido, po to Elricas linksmai pasoko ant koju:

– Stai ir viskas, mano misija baigta. Bukite laimingi, jaunuoliai, savo bedose.

Trys poros ranku ji iskart sugriebe, neleisdamos iseiti.

– Laukti! Elric! Mylimas pusbrolis! Ka turetume daryti?

Jis vel pazvelge per peti i mane, tada i Ridi.

– Ka cia daryti? Nuzudyk, supjaustyk ir isimk gabalus miske. Jei pasiseks, ji sues vilkai arba gaki. Del to jusu nuotykis gali buti laikomas uzbaigtu. Ir as tyliu, kol tu man sumoki penkiasdesimt procentu stipendijos.

Dabar jie trys ziurejo i mane, bet ir Elriko nepaleido.

«Kaip nuzudyti?…» – sumurmejo spuogas. – Tai Tayishka!

«Tai ne Tayishka, tu idiote», – atrode, kad Elrikas susierzino. – O jei tau taip patinka, tai linksminkis su juo labai tyliai, tada zudyk, skirstyk ir gabalas po gabalo…

– Padekite! – Ridis staiga sugriebe giminaiciui per kuna ir ikiso nosi i pilva. – Padekite, geradariai!

– Ar tureciau nusizudyti? – nesuprato Elrikas, bandydamas nusikratyti nemalonia nasta.

– Nuzudyk save! «Riddy po trumpos pauzes prabilo su tokiu isitikinimu, kad net draugai nustebo. O dar labiau as. Oho, kokie puikus vaikinai! Jie atgijo ir pakviete kairiaja zudyti? – Arba daryk su juo ka nori. Tiesiog nuvesk mus ir isgelbek.

Elrikas ilgai maste, ziuredamas i mane, prisimerkes ir kasydamas savo sviesia pakausi. Tada jis isleido: