Nekromantijos klaidu riba

– Kur tureciau grazinti? Uz mirties ribu? – Ispustas Izinksas tiesiog negalejo suprasti.

Mano alpantis kosmaras aiskiai igavo komiska posuki. Taciau as galiu susitvarkyti su iniciatyva:

– Gavai ten, grazink ten. Netrukus Kostya ateis pasiimti televizoriaus.

– Ka?! – Atrodo, kad sis klausimas cia jau buvo uzduotas.

– Vaikinai, – kuo ramiausiai tesiau. – Tu tikrai saunus, bet kartu ir siek tiek baisus. Leisk man grizti ir atiduoti Kostjai televizoriu, tada vel galesime pasikalbeti.

Uzuot rimtai svarste mano pasiulyma, jie sutrike ziurejo vienas i kita.

– Tayishka nav sevi…

– Isprotejes! Bet as nebuvau be zado!

– O tai reiskia, kad su laiku jis gali susivokti…

«Mokytoja sake, kad tie, kurie daznai grizta, is pradziu negali suprasti, kas vyksta! Isivaizduok: stai tu guli ant zemes sulauzytu kaklu, bet dabar gyveni visaverti gyvenima. Tai, zinoma, labai dziugu… bet ne is karto.

– Kol kas mokytojui to rodyti nereikia, antraip jis trenks karuna, o diplomo neskaiciuos. Leisk jai pradeti…

Negalejau pakesti sio visisko susidurimo:

– Oi! Pankai! Gal kartu nuspreskime, kuris is musu yra savyje?

Pakeles galva ir bandydamas atsisesti sustojau. Nenuostabu, kad pradejau drebeti – atsiduriau visiskai nuoga! Ji reke is nuostabos ir spontaniskai uzsidenge. Komediskas posukis igavo erotiniu ir iskrypeliu konturus.

Trijule visi grizo pas mane, bet jiems mano nuogumas nerupejo. Jie net pakele kreivus delnus aukstyn ir tarsi bande mane nuraminti:

– Tyliai, Taiska, tyliai! Dabar tau sunku viska suprasti, tad laikykis mano zodzio – mes esame tavo pazistami. Ir kai tu mirei ryte, nusprendeme, kad padarysime tave keleta tyrimu. Jei mums pasiseks, sugrazinsime i si pasauli gera zmogu, bet jei ne, tu vis tiek ryte mirsi…

«Ir viskas pavyko, tad padaryk man paslauga ir jau buk laimingas! Ir mokytojas gina musu baigiamaji darba! Iki studiju baigimo dar turime penkerius metus mokytis, tad toks proverzis neliks neivertintas!

– Visiems viskas gerai, Taishka, visi! Taigi nustokite verkslenti ir bukite laimingi!

Smagu, bet man nuo pat pradziu nuobodu. Tiek, kad uzsinorejau svirduliuoti, nors visai nesiklykiu:

– Kaip as galiu pabusti, draugai? As tuoj pat pabussiu taves izeistas ir negrisiu prie draugisko pokalbio!

– Apie ka ji kalba, Ridi?

Tai turbut buvo protingiausia is visu. Ar tiesiog pasitikintis savimi, kuris daznai painiojamas su intelektu. Jis pazvelge i mane, paskui i savo draugus ir rimtai apibendrino:

– Man nav ne jausmas.

– Gal grazinome Tayishka, bet ne iki galo? – pasiule treciasis, kurio vardo dar negirdejau.

– Neturiu supratimo, – lygiai taip pat rimtai pakartojo Ridis.

Galu gale jie bande duoti kazkokia nesvaria antklode, i kuria isisupti, ir puodeli rugpienio. Nebuvau ypac alkanas, o mieliau uzkasciau ko nors valgomesnio, todel padejau puodeli ant grindu, susiglaudziau, kad susiltu, ir pameginau isgirsti, apie ka jie murma kampe. Jei tik Kostja ateitu, jis tave pazadintu. Jo charakteris toks: televizoriaus tyliai neatims, tikrai nores sugadinti nuotaika. O kol miegu, nuotaika labai stabili. Greitai ateik, Kostenka, man jau nuotaika gadina!

– Gal reiktu paskambinti mokytojui? O jei ji supyks?

Visi atsigreze i mane ir ziurejo apvaliomis akimis. Tikriausiai jie manes bijo taip pat, kaip ir as ju.

– Kaip… gaka? Palaukite, juodoji knyga turejo pasakyti, kad kai kurie zmones negrizta kaip zmones…

Stai ka as turiu omenyje. Saldytuvo man irgi tikrai nereikia. Nagi, Kostja, pasiimk ir saldytuva. Imk ka nori, nesigailek. Tiesiog pazadink mane.

– Jei ji vis dar ragana? Raganu sugrazinti negalima!

– Taip, Taiska nebuvo ragana! Jos plaukai sviesus, o ne raudoni! Arba palauk, gal siek tiek raudona?

Niekas niekada nedriso manes vadinti raudonplauke. Ji permete viena sruoga per peti ir sueme ja kumsciu. Taip, net esant tokiam siaubingam apsvietimui, cia nereikia pazymeti ne laso raudonos spalvos! Keista tik tai, kad svajoju apie mano plaukus ilgesnius nei yra. Beveik iki juosmens – grozis! Bet as niekada neauginciau tokiu ilgu plauku, jiems reikia per daug prieziuros. Praejusi menesi nusikirpau plaukus i ilga boba…

– Ji negalejo zinoti, kad yra ragana! Niekur nesimokau, su burtininkais nebendravau, o kartais jie ne raudonplaukiai… Ak! Vaikinai, mes prikeleme ragana i gyvenima!

– Nepanikuokite! Ridis atsake isterisku snabzdesiu. – Dar per anksti panikuoti!

Ir paskutinis «vatas» nuskambejo kaip girgzdesys ant klausos ribos. Taip, isterija trijulei jau visai salia. Ir tai nera toli nuo manes. Dabar staiga prisiminiau Kostja. Kodel as net issiskyriau su juo, mano mylimoji? Na, tegul jis buna nuobodus, na, tegul is netiketumo pamegsta nesibaigiancius skandalus. Bet dabar buciau namuose, ziureciau megstama televizoriu ir nerimauciau, ar neuzmigsiu vidury baltos dienos. Ko-ostya, Ko-o-ostenka, kur tu, brangusis?

* * *

Pagaliau mano nauji draugai subrendo dar vienai nuostabiai idejai:

– Kodel ji negeria pieno? Gal jai nereikia pieno?