Soliaris

Negaliu sakyti, kad būčiau aiškiai girdėjęs. Kraujas sruvo man iš apdraskytų rankų, taip chaotiškai ir karštai stengiausi paleisti raketą. Ant jos sienų krito melzgana šviesa. Iš starto aikštelės po išmetamosiomis angomis pliūptelėjo dulkių kamuoliai, pavirto nuodingų kibirkščių stulpu, ir visus balsus užgožė aukštas pratisas gausmas. Raketa pakilo ant trijų liepsnos stulpų, kurie beregint susiliejo į vieną ugnies koloną ir, palikdama paskui save virpančius įkaitusio oro plakus, išlėkė po atdarą starto šachtą. Sklendės tuoj užsidarė, automatiniai kompresoriai ėmė leisti šviežią orą į pilną aitrių dūmų salę. Aš nieko nesuvokiau. Rankomis atsirėmęs į pultą, degančiais veidais, nuo šiluminio smūgio susirangiusiais ir apsvilusiais plaukais, mėšlungiškai gaudžiau orą, pilną degėsių tvaiko ir charakteringo kaip ozonas jonų kvapo. Nors raketai startuojant instinktyviai užsimerkiau, plūstelėjusi liepsna apakino mane. Gerą valandą temačiau juodus, raudonus ir auksinius ratilus. Pamažėle jie išsisklaidė. Tirpo dūmai, dulkės ir migla, siurbiama pratisai vaitojančių ventiliacijos vamzdžių. Pirmas dalykas, kurį man pavyko pamatyti, buvo žalsvai šviečiantis radaro ekranas. Ėmiau ieškoti raketos, manevruodamas reflektorium. Kai galiausiai ją sugavau, ji jau buvo virš atmosferos. Kaip gyvas dar nebuvau paleidęs raketos taip aklai, šitokiu pašėlusiu būdu, neturėdamas supratimo, nei kokį greitį jai duoti, nei kur ją nukreipti. Pagalvojau, kad bus paprasčiausia, jeigu įvesiu ją į žiedinę orbitą aplink Soliarį maždaug tūkstančio kilometrų aukštumoje, o tada galėsiu išjungti variklius: jie buvo labai ilgai dirbę, ir nebuvau tikras, ar neįvyks kokia nenumatyta katastrofa. Tūkstančio kilometrų orbita buvo — kaip rodė tabelis — stacionarinė. Tiesa, ji irgi nieko negarantavo, tiesiog tai buvo vienintelė išeitis.

Neturėjau drąsos įjungti garsiakalbio, kurį buvau išjungęs tuojau pat po starto. Būčiau kažką padaręs, kad tik vėl neišgirsčiau to klaikaus balso, kuriame jau nebebuvo nieko žmogiško. Jau galėjau sau pasakyti, kad visos abejonės buvo išsklaidytos ir pro tariamąjį Harės veidą žvelgė kitas, tikrasis, ir dabar jau pamišimo alternatyva rodėsi išganymas. Kai išėjau iš raketodromo, buvo pirma valanda.

„MAŽASIS APOKRIFAS”

Mano veido ir rankų oda buvo nudeginta. Prisiminiau, jog ieškodamas Harei migdomųjų vaistų (kad būčiau galėjęs, būčiau nusijuokęs iš savo naivumo), mačiau vaistinėlėje stiklainį 60 tepalo nuo apsideginimo, tad nuėjau į savo kambarį. Atidariau duris ir raudonoje saulėlydžio šviesoje pamačiau, kad krėsle, prie kurio neseniai klūpojo Harė, kažkas sėdi. Baimė sukaustė mane, paniškai šoktelėjau atatupstas, pasinešęs bėgti; tai truko sekundės dalelę. Sėdintysis pakėlė galvą. Tai buvo Snau - tas. Jis sklaidė kažkokius popierius, užsidėjęs koją ant kojos, atsukęs man nugarą (vis tebemūvėjo tas pačias reaktyvų nudegintas drobines kelnes). Šūsnis popierių gulėjo šalimais ant staliuko. Pamatęs mane, atidėjo viską į šalį ir valandėlę žiūrėjo paniuręs, iš po ant nosies galiuko nuleistų akinių.

Žodžio netaręs, nuėjau prie praustuvo, paėmiau iš vaistinėlės skystoką tepalą ir ėmiau tepti labiausiai apdegintas vietas kaktoje ir skruostuose. Laimė, veidas nelabai ištino, o kadangi buvau stipriai užsimerkęs, akys liko sveikos. Keletą didesnių pūslių ant smilkinio ir žando perdūriau sterilia injekcijų adata ir išspaudžiau iš jų skystį. Paskui užsilipinau ant veido du suvilgytus marlės lopus. Visą laiką Snautas atidžiai stebėjo mane. Aš nekreipiau į jį dėmesio. Galiausiai baigiau šią procedūrą (veidas vis labiau peršėjo) ir atsisėdau į kitą fotelį, nuėmęs nuo jo Harės suknelę. Tai buvo paprasčiausia suknelė, tik be susegimo.

Snautas, pasidėjęs ant smailių kelių rankas, kritiškai stebėjo mano judesius.

— Na, tai ką, pasišnekėsim? — man atsisėdus, atsiliepė jis. Aš neatsakiau, tik prispaudžiau beslystantį nuo skruosto

marlės lopą.

— Turėjome svečių, a?

— Taip, — abejingai atsakiau. Nejaučiau nė mažiausio noro taikytis prie jo tono.

— Ir atsikratėme? Na, na, smarkiai griebeisi.

Jis palietė savo apsilupinėjusią kaktą, kurioje jau švietė rausvi šviežios odos lopeliai. Žiūrėjau į juos apdujęs. Kodėl ligšiol manęs neprivertė susimąstyti vadinamasis Snauto ir Sartorijaus įdegimas? Visą laiką maniau, jog tai nuo saulės, bet juk niekas nesikaitina Soliaryje...

— Bet turbūt pradėjai kukliai? — kalbėjo Snautas, nepaisydamas, jog aš staiga kai ką supratau. — Visokie narkotikai, nuodai, laisvosios kovos veiksmai, a?

— Ko tu nori? Galime pasikalbėti lygiom teisėm. Jei ketini krėsti komedijas, tai verčiau išeik.