Soliaris

— Kartais nenorom būni komediantas, — tarė jis ir pakėlė į mane primerktas akis. — Juk neimsi manęs įtikinėti, kad nepavartojai virvės ir plaktuko? Ar nesvaidei rašaline kaip Liuteris? Ne? Ė, — išsiviepė jis, — tai tu tikras šaunuolis! Net praustuvas sveikas, nemėginai nė sutraiškyti galvos, nieko, kambario nesujaukei, tik iš karto, šmaukšt braukšt, įgrūdai, iššovei, ir baigta?! — Snautas pažvelgė į laikrodį. — Todėl dabar turime kokias dvi, o gal ir tris valandas, — baigė jis.

Jis žiūrėjo į mane, žiūrėjo nemaloniai šypsodamasis, paskui tarė:

— Tai sakai, kad aš kiaulė?

— Paskutinė kiaulė, — pritariau piktai.

— Taip? O ar būtum patikėjęs, jei būčiau tau pasakęs? Bent vienu žodeliu?

Aš tylėjau.

— Pirmam taip atsitiko Gibarianui, — kalbėjo jis, vis taip pat dirbtinai šypsodamasis. — Jis užsidarė savo kabinoje ir kalbėjosi tik pro duris. O mes, žinai, ką manėme?

Aš žinojau, bet nutariau tylėti.

— Aišku. Tarėme, kad jis pamišo. Pasakė mums kai ką pro duris, bet ne viską. Gal tu net numanai, kodėl jis slėpė, kas pas jį buvo? Na, juk jau žinai: suum cuigue (Kiekvienam savo (lot.)). Bet jis buvo tikras mokslininkas. Pareikalavo, kad duotume jam šansų.

— Kokių šansų?

— Na, manau, kad jis bandė tai kaip nors klasifikuoti, kaip nors susitarti, išspręsti, dirbo naktį. Žinai, ką jis darė? Tikriausiai žinai!

— Tie apskaičiavimai, — tariau aš. — Stalčiuje. Radijo stotyje. Tai jo darbas?

— Taip. Bet tada aš dar to nežinojau.

— Kiek tai tęsėsi?

— Viešėjimas? Gal savaitę. Kalbėjomės pro duris. O, kas ten dėjosi! Manėme, kad jį užpuolė haliucinacijos, motoriniai sudirgimai. Duodavau jam skopolamino.

— Kaip tai... jam?!

— Na taip. Jis ėmė, bet ne sau. Eksperimentavo. Šitaip viskas ir ėjo.

— O jūs.. ?

— Mes? Trečią dieną nutarėme patekti pas jį, išlaužti duris, jei nebus galima kitaip, taurumo skatinami, norėjome jį gydyti.

— A... tai todėl! — išsprūdo man.

— Taip.

— Ir ten... toje spintoje...

— Taip, mielas berneli. Taip. Jis nežinojo, kad tuo metu ir mus lankė svečiai. Ir jau negalėjome rūpintis juo. Bet jis to nežinojo. Dabar tai... tai jau yra tam tikra... rutina.

Jis ištarė tai taip tyliai, kad paskutinį žodį ne tiek išgirdau, kiek numaniau.

— Palauk, nesuprantu, — tariau aš. — Tai kaip gi, juk turėjote girdėti. Pats sakei, kad klausėtės. Turėjote girdėti du balsus, taigi...

— Ne. Tik jo balsą, o jeigu ten ir buvo kokie neaiškūs kuždesiai, tai turbūt supranti, kad viską priskyrėme jam...

— Tik jo?.. Bet... kodėl?

— Nežinau. Turiu, tiesa, vieną teoriją tuo klausimu. Bet, manau, jog neverta skubėti ją taikyti, juo labiau kad ji ne viską paaiškina. Taigi. Bet tu turėjai kai ką pastebėti jau vakar, antraip būtum palaikęs mus abu pamišėliais?

— Maniau, kad pats būsiu pamišęs.

— Šitaip? Ir nieko nematei?

— Mačiau.

— Ką?!

Jo grimasa jau nebebuvo panaši į šypsnį. Ilgai žiūrėjau į jį, paskui atsakiau:

— Tą... juodukę...

Jis nepašoko, bet visas jo susigūžęs ir priekin palinkęs kūnas nežymiai atsileido.

— Galėjai mane įspėti, — pradėjau, bet jau nebe taip tvirtai.

— Juk įspėjau.

— Kokiu būdu?

— Vieninteliu galimu. Suprask, nežinojau, kas tai bus! To niekas nežinojo, to negalima žinoti...

— Klausyk, Snautai, pora klausimų. Tu... jau turi šiokią tokią patirtį. Ar toji... tai. .. kas jai atsitiks?

— Tau rūpi, ar grįš?

— Taip.

— Grįš ir negrįš.

— Ką tai reiškia?

— Grįš tokia, kaip... pirmojo vizito pradžioje. Paprasčiausiai ji nieko nežinos arba, tiksliau, elgsis taip, tarsi to visko, ką tu darei, norėdamas ja atsikratyti, niekad nebūtų buvę. Jei situacija jos neprivers, ji nebus agresyvi.

— Kokia situacija?

— Tai priklauso nuo aplinkybių.

— Snautai!

— Ko tu nori?

— Negalime sau leisti tokios prabangos slėpti ką nors vienas nuo kito!

— Tai ne prabanga, — nutraukė jis sausai. — Kelvinai, man atrodo, kad tu vis dar nesupranti... arba palauk! — Jam sublizgo akys.

— Ar gali pasakyti, kas buvo pas tave?!

Aš nurijau seilę. Nuleidau galvą. Nenorėjau į jį žiūrėti. Verčiau čia būtų buvęs kas kitas, ne jis. Bet neturėjau pasirinkimo. Marlės lopas atsiklijavo ir nukrito man ant rankos. Krūptelėjau nuo jo slidaus prisilietimo.

— Moteris, kurią...— Aš nebaigiau.— Nusižudė. Pasidarė injekciją...

Snautas laukė.

— Nusižudė?..— paklausė jis, matydamas, kad tyliu.

— Taip.

— Tai viskas? Aš tylėjau.

— Negali būti, kad viskas.

Aš staigiai pakėliau galvą. Jis nežiūrėjo į mane.

— Iš kur žinai? Jis neatsakė.