Soliaris

— Gerai, — tariau aš, apsilaižęs lūpas. — Susibarėme. Tiesai sakant, ne. Tai aš jai pasakiau, žinai, kaip sakoma supykus... Susirinkau mantą ir išsikrausčiau, ji davė man suprasti, nepasakė tiesiai, bet kai gyveni su kuo ilgus metus, tai to nė nereikia... Buvau tikras, jog tai tik žodžiai, kad ji pabūgs ir nepadarys šito... Aš taip jai ir pasakiau. Kitą dieną prisiminiau, kad palikau stalčiuje tas... injekcijas. Ji žinojo, kad jos yra. Atsinešiau iš laboratorijos, buvo man reikalingos, pasakiau jai tada, koks jų veikimas. Išsigandau ir norėjau eiti jų pasiimti, bet paskui pagalvojau, kad gali atrodyti, jog rimtai žiūriu į jos žodžius, ir... viskas taip pasiliko. Bet trečią dieną vis dėlto nuėjau, labai man buvo neramu. Bet... kai atėjau, ji jau buvo mirusi.

— Ak tu, nekaltybe...

Man užvirė širdis. Bet kai pažvelgiau į Snautą, supratau, kad jis nesityčioja. Aš tarsi pirmąkart jį pamačiau. Jo veidas buvo papilkęs, neapsakomas nuovargis glūdėjo giliose skruostų raukšlėse, jis atrodė kaip sunkiai sergantis žmogus.

— Kodėl taip kalbi? — keistai susidrovėjęs, paklausiau aš.

— Todėl, kad ši istorija tragiška. Ne, ne, — skubiai pridūrė, matydamas, kad aš subruzdau,— tu vis dar nesupranti. Žinoma, gal labai kremtiesi, net laikai save žudiku, bet... tai nėra užvis blogiausia.

— Ką tu sakai! — tariau ironiškai.

— Džiaugiuosi, kad manim netiki. Tai, kas įvyko, gali būti baisu, tačiau baisiausia yra tai, kas... neįvyko. Niekad.

— Nesuprantu...— sukuždėjau. Tikrai nieko nesupratau. Jis palingavo galvą.

— Normalus žmogus, — tarė jis. — Kas yra normalus žmogus? Toks, kurs niekad nepadarė nieko šlykštaus? Taip, bet ar niekad to nepagalvojo? O gal netgi nepagalvojo, tik kažkas jame pagalvojo, išniro prieš dešimtį ar trisdešimtį metų, gal jis apsigynė nuo to ir užmiršo, ir nebijojo, nes žinojo, kad niekad nebūtų to padaręs. Na, o dabar įsivaizduok, kad staiga, dienos vidury, tarp kitų žmonių susitinki TAI įkūnyta, prikaustyta prie tavęs, nesunaikinama, kas tada? Kas bus tada?

Aš tylėjau.

— Stotis, — tarė jis tyliai.— Tai bus Stotis Soliaris.

— Bet... kas gi tai pagaliau galėtų būti? — tariau netvirtai. — Juk nei tu, nei Sartorijus nesat žudikai...

— Bet juk tu psichologas, Kelvinai! — nekantriai pertarė mane Snautas. — Kas gi nėra kada nors sapnavęs tokio sapno? Kliedesio? Pagalvok apie... apie fetišistą, kuris įsimylėjo, sakysim, nešvarų skudurą, kuris, rizikuodamas savo kailiu, grasindamas ir maldaudamas, įsigyja tą savo brangiausią, šlykštų skudurą... Komiška, tiesa? Kuris podraug bjaurisi savo geidimo objektu ir kraustosi iš galvos dėl jo, ir atiduotų dėl jo gyvybę, rasi prilygdamas jausmais Romeo ir Džiuljetai... Būna šitaip. Taip, bet jau turbūt supranti, kad egzistuoja poelgiai... situacijos... tokios, kad niekas neišdrįs jų realizuoti, nebent mintyse, kokią vieną sutrikimo, nuopuolio, pamišimo valandėlę, pavadink tai kaip nori. Paskui žodis tampa kūnu. Tai viskas.

— Tai... viskas, — pakartojau nesąmoningai, negyvu balsu. Man ūžė galvoje. — Bet, bet Stotis? Kuo čia dėta Stotis?

— Tu turbūt apsimetinėji, — murmtelėjo Snautas, atidžiai pažiūrėjęs į mane. — Juk visą laiką kalbu apie Soliarį, tik apie Soliarį, apie nieką kitą. Ne mano kaltė, jeigu tai taip labai skiriasi nuo to, ko tu tikėjaisi. Bet tu jau patyrei pakankamai daug, todėl bent išklausyk mane ligi galo.

Mes iškeliaujam i kosmosą, pasiruošę viskam: vienatvei, kovai, kančioms ir mirčiai. Kartais galvojame sau, kad esame nuostabūs, nors iš kuklumo nesakome to garsiai. O iš tikro tai ne viskas, ir mūsų pasiryžimas pasirodo esanti poza. Visai nenorime užvaldyti kosmoso, norime tik išplėsti Žemę ligi jo ribų. Vienos planetos dykos kaip Sachara, kitos apledėjusios kaip ašigalis arba tropinės kaip Brazilijos džiunglės. Esame humaniški ir taurūs, nenorime užkariauti kitų rasių, norime tiktai perteikti joms savo vertybes ir mainais perimti jų palikimą. Laikome save šventojo Kontakto riteriais. Tai antrasis melas. Mes nieko kito neieškome, tik žmonių. Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais. Užtenka to vieno, jau juo springstame. Mes norime surasti savo paties idealizuotą paveikslą — tai turėtų būti pasauliai, turintys tobulesnę už mūsų civilizaciją. Kitose tikimės atrasti mūsų primityvios praeities atvaizdą. O anoje pusėje esama kažko, ko nenorime priimti, nuo ko ginamės, nes atvežėme iš Žemės ne vien tik dorybių distiliatą, didvyrišką žmogaus monumentą! Atskridome čia tokie, kokie esame tikrovėje, o kai anoji pusė parodo mums tą tikrovę, tą jos dalį, kurią nutylime — negalime su tuo susitaikinti!

— Tai kas gi čia yra? — kantriai išklausęs Snauto, paklausiau aš.

— Tas, ko norėjome: kontaktas su kita civilizacija. Turime jį, šį kontaktą! Išdidintas lyg pro mikroskopą mūsų siaubingas bjaurumas, mūsų paikystė ir gėda!!!

Jo balsas virpėjo nuo įtūžio.