Meistras ir Margarita

— Nenorėčiau būti su tais, prieš kuriuos kariauja tasai Abadona, — tarė Margarita, — kieno jis pusėje?

— Juo ilgiau su jumis kalbuosi, — atsakė Volandas, — juo labiau įsitikinu, kad jūs labai protinga. Nuraminsiu jus. Jis kaip reta bešališkas ir vienodai remia abi kariaujančias puses. Todėl ir padariniai abiejose pusėse visada vienodi. Abadona, — negarsiai pašaukė Volandas, ir kaipmat iš sienos išniro kažkoks liesas žmogus tamsiais akiniais. Tie akiniai kažkodėl Margaritai padarė tokį stiprų įspūdį, jog ji, tyliai riktelėjusi, įsikniaubė veidu į Volando koją. — Liaukitės, — šūktelėjo Volandas, — kokie nervingi šiuolaikiniai žmonės, — jis atsivedėjęs pliaukštelėjo Margaritai per nugarą, ir visas jos kūnas sugaudė. — Juk matot, kad jis su akiniais. Be to, dar niekuomet nėra buvę ir niekuomet nebus taip, kad Abadona kam nors pasirodytų pirma laiko. Pagaliau ir aš čia: jūs mano viešnia!

Paprasčiausiai norėjau jums jį parodyti.

Abadona stovėjo nejudėdamas.

— O ar galima, kad jis nors sekundę nusiimtų akinius? — paklausė Margarita, glausdamasi prie Volando ir krūpčiodama, bet dabar jau iš smalsumo. — Ne, negalima, — rimtai atsakė Volandas, mostelėjo ranka Abadonai, ir šis dingo. — Azazelai, ką tu nori pasakyti?

— Mesire, — tarė Azazelas, — leiskite pranešti. Pas mus du pašaliniai: gražuolė, kuri verkšlena ir prašosi paliekama kartu su ponia, o su ja, prašom at leist i, jos meitėlis.

— Keistokai elgiasi gražuolės, — tarstelėjo Volandas.

— Tai Nataša, Nataša, — sušuko Margarita.

— Na, tegu lieka su ponia. O meitėlį varykit pas virėjus!

— Paskersti? — išgąstingai suriko Margarita. — Atleiskit, mesire, bet juk tai Nikolajus Ivanovičius, apatinis kaimynas. Įvyko nesusipratimas, jinai, matot, brūkštelėjo jam kremu…

— Atleiskite! — tarė Volandas. — Kurių velnių ir kas ruošiasi jį skersti? Tegul pasėdi virtuvėje su virėjais, štai ir viskas! Juk pati suprantat, kad negaliu jo įsileisti į puotos salę!

— Be to… — pridūrė Azazelas ir pranešė: — Vidurnaktis artėja, mesire.

— Puiku! — Volandas kreipėsi į Margaritą: — Taigi prašom! Iš anksto dėkoju.

Nesijaudinkite ir nieko nebijokite. Ničnieko, išskyrus vandenį, negerkite, antraip išgeibsite ir jums bus sunku. Metas!

Margarita pakilo nuo kilimėlio, ir tuo metu duryse pasirodė Korovjovas.

XXIII skyrius DIDYSIS POKYLIS PAS ŠĖTONĄ

Vidurnaktis artėjo, reikėjo skubėti. Margarita viską matė lyg pro miglas. Įsiminė žvakes ir kažkokį spalvotais akmenimis išklotą baseiną. Kai Margarita atsistojo šio baseino dugne, Hela ir jai talkinanti Nataša šliūkštelėjo ant jos kažkokio karšto, tiršto ir raudono skysčio. Margarita pajuto ant lūpų sūrumą ir suprato, kad yra plaunama krauju. Kruviną mantiją pakeitė kita — tiršta, permatoma, rausva, ir Margaritai ėmė svaigti galva nuo rožių aliejaus. Paskui jos nubloškė Margaritą į krištolinį guolį ir ėmė ligi blizgesio trinti kažkokiais dideliais žaliais lapais. Atlėkė katinas ir puolė į pagalbą. Jis atsitūpė prie Margaritos kojų ir taip ėmė trinti jos pėdas, lyg blizgintų batus gatvėje.

Margarita nebeprisiminė, kas jai pasiuvo kurpaites iš balsvų rožės žiedlapių ir kaip tos kurpaitės pačios savaime užsisegė auksinėmis sagtimis. Kažkokia jėga kilstelėjo Margaritą ir pastatė prieš veidrodį, jos plaukuose sušvito karališkas deimantų vainikas. Iš kažkur išdygo Korovjovas ir užkabino Margaritai ant kaklo sunkų ovalinį medalioną su juodo pudelio atvaizdu, parištą sunkia grandine. Šis papuošalas be galo kamavo karalienę. Grandinė iškart ėmė trinti sprandą, atvaizdas lenkė ją prie žemės. Tačiau už tuos vargus, kurių pridarė grandinė su juodu pudeliu, Margaritai buvo bent iš dalies atlyginta. Korovjovas ir Begemotas išsyk ėmė elgtis su ja itin pagarbiai.

— Kentėkit, kentėkit! — murmėjo Korovjovas tarpduryje to kambario, kuriame buvo baseinas. — Nieko nepadarysi, taip reikia. Leiskite, karaliene, jums duoti paskutinį patarimą. Svečių būryje bus visokių, oi visokiausių žmonių, tačiau jūs, karaliene Margo, niekam neteikite pirmumo! Jeigu kuris ir nepatiks… suprantu, žinoma, kad neparodysite to savo išraiška… Ne, ne, apie tai nė pagalvoti negalima! Pastebės, išsyk pastebės. Jį būtina pamilti, karaliene, pamilti. Pokylio šeimininkei už tai bus atlyginta šimteriopai! Ir dar: nė vieno nepraleiskite. Bent šyptelkit, bent grįžtelkit galvą, jei nebus kada žodelio ištarti. Darykit, ką išmanot, tik nė vieno neaplenkit. Antraip jie visiškai išgeibs…

Lydima Korovjovo ir Begemoto, Margarita žengė iš kambario su baseinu į akliną tamsą.

— Aš, aš, — šnibždėjo katinas, — aš duosiu ženklą!

— Duok! — atsiliepė tamsoje Korovjovas.

— Pokylis! — šaižiai suspiegė katinas, ir Margarita kelias sekundes pabuvo užsimerkusi.