Meistras ir Margarita

Katinas, atitraukęs nuo akių žiūronus, patyliukais bakstelėjo savajam karaliui į nugarą.

Tasai iš siaubo užsidengė rankomis veidą.

— Prasti reikalėliai, brangusis Begemote, — patyliukais įgėlė Korovjovas.

— Padėtis rimta, bet toli gražu ne beviltiška, — atsiliepė Begemotas, — dar daugiau: aš visai tikiu galutine pergale. Būtina nuodugniai išanalizuoti padėtį.

Analizuoti jis ėmėsi gana keistai — puolė visaip vaipytis ir merkti akį savo karaliui.

— Nepadeda, — tarstelėjo Korovjovas.

— Ai! — suklykė Begemotas. — Papūgos išsilakstė, ar aš nesakiau!

Iš tikrųjų tolumoje pasigirdo daugybės sparnų šlamesys. Korovjovas ir Azazelas išpuolė lauk.

— Trauk velniai visas tas jūsų šventines išmones! — burbtelėjo Volandas, nepakeldamas akių nuo savojo gaublio.

Vos tik Korovjovas su Azazelu išdūmė lauk, Begemotas ėmė dar labiau merkti akį.

Baltųjų karalius pagaliau suvokė, ko iš jo norima, ūmai nusiplėšė mant iją, nubloškė ją ant savo langelio ir pabėgo nuo lentos. Rikis užsisiautė numestą karališką apdarą ir atsistojo į karaliaus vietą. Korovjovas ir Azazelas sugrįžo.

— Melas, kaip visada, — šnairuodamas į Begemotą, sumurmėjo Azazelas.

— Man pasigirdo, — atsakė katinas. ‘:

— Na, ar dar ilgai visa tai truks? — paklausė Volandas. — Šachas karaliui.

— Aš tikriausiai nenugirdau, metre, — atsakė katinas, — šacho karaliui nėra ir negali būti.

— Kartoju, šachas karaliui!

— Mesire, — apsimestinai sunerimusiu balsu atsakė katinas, — jūs pervargote: šacho karaliui nėra!

— Karalius stovi langelyje g2, — nežiūrėdamas į lentą, pasakė Volandas.

— Mesire, mane siaubas ima! — sukniaukė katinas, nutaisydamas siaubo iškreiptą snukį.

— Tame langelyje karaliaus nėra!

— Ką? — suglumęs paklausė Volandas ir pasižiūrėjo į lentą, kur karaliaus langelyje stovintis rikis buvo nusigręžęs ir užsidengęs rankomis veidą.

— Ak tu, nenaudėli, — susimąstęs tarė Volandas.

— Mesire! Aš vėl į pagalbą šaukiuosi logiką, — prašneko katinas, spausdamas prie krūtinės letenas, — jeigu žaidėjas skelbia karaliui šachą, o karaliaus tuo metu jau nė kvapo nebėr ant lentos, šachas laikomas negaliojančiu.

— Pasiduodi, ar ne? — baisiu balsu suriko Volandas.

— Leiskite pagalvoti, — klusniai atsiliepė katinas, pasirėmė alkūnėmis ant stalo, suspaudė letenomis ausis ir ėmė galvoti. Galvojo ilgai, o galų gale tarė: — Pasiduodu.

— Užmušt užsispyrusį ožį, — sušnibždėjo Azazelas.

— Taip, pasiduodu, — tarė katinas, — bet pasiduodu tiktai todėl, kad negaliu žaisti pjudomas pavyduolių! — jis pakilo, o šachmatų figūrėlės ėmė ropštis į dėžę.

— Hela, metas, — tarė Volandas, ir Hela dingo iš kambario. — Koja įsiskaudėjo, o čia tasai pokylis, — vėl prabilo Volandas.

— Leiskite man, — tyliai paprašė Margarita.

Volandas įdėmiai nužvelgė ją ir pasuko jos pusėn kelį. Karšta it lava pliurzė degino rankas, tačiau Margarita nesiraukė ir stengėsi neskaudžiai įtrinti ją į kelį.

— Maniškiai tvirtina, kad tai reumatas, — kalbėjo Volandas, nenuleisdamas akių nuo Margaritos, — bet aš rimtai įtariu, kad šį kelio skausmą paliko man atminimui viena žavinga ragana, su kuria artimai susipažinau tūkstant is penki šimtai septyniasdešimt pirmais metais Brokeno kalnuose, ant Velnių Katedros.

— Ak, negali būti! — pasakė Margarita.

— Menkniekis! Po kokių trijų šimtų metų praeis. Man siūlė galybę visokiausių vaistų, bet aš po senovei pasitikiu bobulės gyduolėmis. Nuostabių žolelių paliko man nelaboji senikė, mano bobulė! Beje, sakykite, ar jūs niekuo nesiskundžiate? Gal jūsų sielą kamuoja kokia nors širdgėla, koks nors maudulys?

— Ne, mesire, niekas manęs nekamuoja, — atsakė išmintingoji Margarita, — o dabar, šalia jūsų, aš jaučiuosi tiesiog puikiai.

— Kraujas — didelis dalykas, — nežinia kodėl linksmai pasakė Volandas ir pridūrė: — Matau, kad jus domina mano gaublys.

— O taip, niekuomet nesu mačiusi tokio daiktelio.

— Puikus daiktelis. Atvirai šnekant, aš nemėgstu klausytis paskutinių naujienų per radiją. Jas visada pranešinėja kažkokios merginos, neaiškiai tariančios vietovardžius. Be to, kas trečia iš jų truputį švepluoja, tarsi tyčia tokios būtų parenkamos. Mano gaublys kur kas patogesnis, juolab kad apie įvykius turiu žinoti tikrą tiesą. Štai, tarkime, matote šį žemės lopą, kurio pakraštį skalauja vandenynas? Pažvelkite, štai jį apėmė liepsna. Ten prasidėjo karas. Jeigu žvilgtelsite iš arčiau, išvysite ir detales.

Margarita pasilenkė prie gaublio ir pamatė, kad žemės kvadratėlis išsiplėtė, suribėjo daugybe spalvų ir pasidarė panašus į reljefinį žemėlapį. O paskui ji išvydo ir upės juostelę, ir kažkokį kaimelį palei ją. Žirnio didumo namelis išaugo ir pasidarė sulig degtukų dėžute. Ūmai šito namelio stogas be garso išlėkė į viršų drauge su juodų dūmų tumulu, sienelės sugriuvo, ir iš dviaukštės dėžutės liko tik menka krūvelė ir juodų dūmų kamuolys virš jo. Pasilenkusi dar žemiau, Margarita įžiūrėjo mažą moters figūrėlę, gulinčią ant žemės, o šalia jos — mažą vaikelį kraujo klane su atmestomis į šalis rankomis.

– Štai ir viskas, — šypsodamasis tarė Volandas, — jis nespėjo nusidėti. Abadona darbuojasi nepriekaištingai.