Meistras ir Margarita

„Be galo keistas vakaras, — pamanė Margarita, — visko tikėjausi, tik ne šito! Gal pas juos elektra užgeso? Tačiau nuostabiausias dalykas — šių patalpų dydis. Kaip visa tai gali sutilpti Maskvos bute? Niekaip negali.“ Kad ir labai silpnai švietė Korovjovo lempelė, Margarita suprato, kad ji stovi neaprėpiamo didumo salėje, beje, dar ir su kolonada, tamsia ir iš pirmo žvilgsnio tiesiog begaline. Korovjovas stabtelėjo šalia kažkokio minkštasuolio, padėjo savąją lempelę ant kažkokios pakylos, rankos mostu pasiūlė Margaritai sėstis, o pats, pasirėmęs alkūnėmis į pakylą, vaizdinga poza sustojo šalia.

— Leiskite jums prisistatyti, — sugergždė Korovjovas, — Korovjovas. Jus stebina, kad nėra šviesos? Ir jūs, žinoma, pamanėte, kad tatai iš taupumo? Ne, ne. Tegul pats pirmas budelis, kad ir vienas iš tų, kurie šį vakarą, truputį vėliau, turės garbės bučiuoti jums kelį, nukerta man galvą ant šitos pačios trinkos, jeigu tai tiesa. Stačiai mesiras nemėgsta elektros šviesos, ir mes įžiebsime ją pačią paskutinę akimirką. Ir tada, patikėkit manimi, jos t ikrai netrūks. Gal net būtų geriau, jei ta šviesa būtų bent kiek silpnesnė.

Korovjovas patiko Margaritai, ir tuščias jo tarškėjimas veikė ją raminamai.

— Ne, — atsakė Margarita, — labiausiai man nuostabu, kur visa tai sutelpa, — ji mostelėjo ranka, taip parodydama begalinį salės didumą.

Korovjovas saldžiai šyptelėjo, ir raukšlėse palei jo nosį suvirpėjo šešėliai.

— Nieko nėra paprastesnio! — atsakė jis. — Tiems, kurie gerai nusimano apie penktąjį matavimą, nieko nereiškia praplėsti patalpas ligi norimo didumo. Gerbiamoji ponia, pasakysiu jums dar daugiau — ligi velniško didumo! Beje, aš pažinojau žmonių, — plepėjo toliau Korovjovas, — kurie ne tik apie penktąjį matavimą, bet ir apskritai apie nieką neturėjo nė menkiausio supratimo, bet darė tikrus stebuklus, kai užsimanydavo praplėsti savo gyvenamas patalpas. Pavyzdžiui, esu girdėjęs, kad vienas miestietis, gavęs trijų kambarių butą Pylimo rajone, be jokio penktojo matavimo ir panašių gudrybių bematant pavertė jį keturių kambarių butu, sienele pertveręs vieną kambarį.

Paskui jis šį butą iškeitė į du butus skirtinguose Maskvos rajonuose — vieną trijų, o antrą dviejų kambarių. Sutikite, kad taip atsirado penki kambariai. Trijų kambarių butą jis iškeitė į du atskirus dviejų kambarių butus ir, kaip pati matote, tapo šeimininku šešių kambarių, tiesa, išbarstytų be jokios tvarkos po visą Maskvą. Jis jau buvo bedarąs paskutinį ir patį šauniausią manevrą, pasiskelbdamas laikraštyje, kad keičia šešis kambarius įvairiuose Maskvos rajonuose į vieną penkių kambarių butą Pylimo rajone, bet čia jo veikla nutrūko dėl tam t ikrų nuo jo paties nepriklausančių priežasčių. Galimas daiktas, kad jis dabar ir turi kokį nors kambarį, tačiau garantuoju, kad ne Maskvoje!

Matot, koks sukčius, o jūs teikiatės šnekėti apie penktąjį matavimą!

Margarita, nors visai ne ji, o pats Korovjovas šnekėjo apie penktąjį matavimą, linksmai nusijuokė, išklausiusi pasakojimą apie apsukraus butų keit iko nuotykius. O Korovjovas vėl prabilo:

— Bet prie reikalo, prie reikalo, Margarita Nikolajevna. Jūs — didžiai protinga moteris ir, žinoma, jau supratote, kas per vienas mūsų šeimininkas.

Margaritos širdis dunkstelėjo, ji linktelėjo galva.

— Na matot, na matot, — kalbėjo Korovjovas, — mes esam visokių užuominų ir paslaptingumų priešininkai. Kasmet mesiras kelia vieną pokylį. Jis vadinasi pavasarinės pilnaties, arba šimto karalių, puota. O svečių! — čia Korovjovas griebėsi už žando, tarsi jam būtų sugėlę dantį. — Beje, viliuosi, kad pati tuo įsit ikinsite. Tai va: mesiras, kaip jūs, be abejo, pati suprantate, yra viengungis. Tačiau šeimininkė reikalinga, — Korovjovas skėstelėjo rankomis, — sutikite, kad be šeimininkės…

Margarita klausėsi Korovjovo, stengdamasi nepraverti lūpų, paširdžiuose juto šaltį, nuo vilties susigrąžinti laimę jai svaigo galva.

— Pagal tradiciją, — kalbėjo toliau Korovjovas, — pokylio šeimininkė, visų pirma, privalo būti vardu Margarita. Be to, ji turi būti vietinė gyventoja. O mes, kaip matote, esame keliauninkai ir šiuo metu apsistojome Maskvoje. Čia mes suradome šimtą dvidešimt vieną Margaritą, ir tik pamanykite, — Korovjovas iš nevilties pliaukštelėjo sau per šlaunį, — nė viena netinka. Bet pagaliau nusišypsojo laimė…

Korovjovas išraiškingai šyptelėjo, linkteldamas per liemenį, o Margaritos širdį vėlei sugniaužė šaltis.

— Trumpiau! — riktelėjo Korovjovas. — Visai trumpai: ar jūs neatsisakysit imtis šių pareigų? — Neatsisakysiu! — tvirtu balsu atsakė Margarita.

— Baigta! — tarė Korovjovas ir, iškėlęs lempelę, pridūrė: — Prašom sekti paskui mane.

Jie žengė tarp kolonų ir pagaliau išėjo į kažkokią kitą salę, kurioje kažkodėl aitriai kvepėjo citrinomis, buvo girdėti kažkokie šnaresiai ir kažkas užkliudė Margaritos galvą.

Ji krūptelėjo.