Meistras ir Margarita

— Kam gi taip, juk nepatogu, — ir, bemat iš dviejų vytelių pasidirbęs kažkokį įtartiną telefoną, pareikalavo iš kažkieno šią pat minutę atsiųsti mašiną, ir tas įsakymas iš tikrųjų buvo įvykdytas per vieną minutę. Į salą ūžte atūžė juoda atvira mašina, tik prie vairo sėdėjo ne įprastos išvaizdos šoferis, o juodas ilgasnapis kovarnis su ceratine kepurėle ir ilgomis pirštinėmis. Salelė ištuštėjo. Mėnesienos švitesy sutirpo išskridusios raganos.

Laužas vos degė, anglys baigė apsinešt i žilomis plėnimis.

Vyriškis su žandenomis ir ožiakojis padėjo Margaritai įlipti į mašiną, ir ji įsitaisė ant plačios užpakalinės sėdynės. Mašina sukriokė, liuoktelėjo aukštyn ir pakilo mažne ligi mėnulio, dingo sala, dingo upė, Margarita nuskriejo į Maskvą.

XXII skyrius ŽVAKIŲ ŠVIESOJE

Monotoniškas aukštai virš žemės skrendančios mašinos ūžimas migdė Margaritą, o mėnulio šviesa maloniai šildė. Ji užsimerkė, atstatė veidą prieš vėją ir su kažkokiu liūdesiu galvojo apie paliktą nežinomos upės pakrantę, į kurią, kaip jautė, daugiau niekuomet nebegrįš. Po visų šio vakaro stebuklų ir kerų ji nujautė, pas ką važiuoja į svečius, tačiau tai jos nebaugino. Viltis, kad tenai pasiseks susigrąžinti savąją laimę, suteikė jai drąsos. Beje, ilgai svajot i apie tą laimę mašinoje neteko. Gal kovarnis puikiai dirbo savo darbą, gal mašina buvo gera, bet netrukus Margarita atsimerkusi pamatė apačioje ne tamsius miškus, o mirguliuojantį Maskvos žiburių ežerą. Juodasis paukštis— šoferis dar ore nusuko priekinį dešinį ratą, o paskui nutupdė mašiną kažkokiose tuščiose kapinaitėse Dorogomilovo rajone. Išlaipinęs ničnieko neklausinėjancią Margaritą su jos šepečiu prie vieno antkapio, kovarnis užvedė mašiną ir paleido ją tiesiai į griovį, dūluojantį už kapinaičių. Mašina su trenksmu nugarmėjo žemyn ir sudužo. Kovarnis atidavė pagarbą, apsižergė ratą ir nuskrido.

Tučtuojau už vieno paminklo sušmėžavo juodas apsiaustas. Mėnesienoje blykstelėjo iltis, ir Margarita atpažino Azazelą. Šis rankos mostu pasiūlė Margaritai sėstis ant šepečio, pats apsižergė ilgą rapyrą, abu šovė į dangų ir po kelių sekundžių niekieno nepastebėti nusileido Sodų gatvėje palei namą Nr. 302 bis. Kai keleiviai, pasikišę po pažasčia šepetį ir rapyrą, įėjo tarpuvartėn, Margarita pastebėjo joje nuobodžiaujantį žmogų su kepure ir auliniais batais, matyt, kažko laukiantį. Kad ir labai lengvi buvo Azazelo ir Margaritos žingsniai, vienišas žmogus juos išgirdo ir sunerimęs krūptelėjo, nesuprasdamas, kas čia gali vaikščiot i.

Antrąjį žmogų, nuostabiai panašų į pirmąjį, jiedu sutiko prie šeštojo įėjimo. Ir vėl pasikartojo ta pati istorija. Žingsniai… Žmogus neramiai grįžtelėjo ir susiraukė. O kai durys atsidarė ir užsidarė, šoko įkandin nematomų ateivių, žvilgtelėjo į koridorių, bet, suprantama, nieko nepamatė.

Trečiasis, tiksli antrojo, taigi ir pirmojo, kopija, budėjo trečiojo aukšto laiptų aikštelėj.

Jis rūkė stiprius papirosus, ir, eidama pro šalį, Margarita užsikosėjo. Tarsi bakstelėtas, rūkorius pašoko nuo suolelio, ant kurio sėdėjo, ėmė sunerimęs žvalgytis aplinkui, prišoko prie turėklų, pažvelgė žemyn. Tuo metu Margarita su savo palydovu jau stovėjo prie buto Nr. 50 durų. Azazelas neskambindamas savo raktu be garso jas atrakino.

Pirmiausiai Margaritą suglumino tamsa, į kurią ji pakliuvo. Ničnieko nesimatė tarytum požemyje, ir Margarita nejučia įsikibo į Azazelo apsiaustą, bijodama pargriūti. Bet tuo metu be galo toli ir aukštai sumirksėjo ir ėmė artintis silpnos lempelės šviesa. Azazelas net nestabteldamas ištraukė šepetį Margaritai iš po pažasties, ir šis be menkiausio garso pražuvo tamsoje. Jiedu ėmė kopti kažkokiais plačiais laiptais, ir Margaritai pasirodė, kad jie neturi pabaigos. Ji niekaip neįstengė suprasti, kaip paprasčiausio Maskvos buto prieškambaryje gali tilpti šie nepaprasti, nematomi, bet puikiausiai apčiuopiami begaliniai laiptai. Tačiau kopimas baigėsi, ir Margarita suprato, kad ji stovi aikštelėje.

Žiburėlis visai priartėjo, ir Margarita išvydo apšviestą veidą aukšto ir juodo vyro, laikančio tą lempelę. Tie nelaimingieji, kurie šiomis dienomis pasipainiojo jo kelyje, net ir žibant tokiai menkai spingsulei, savaime aišku, išsyk būtų jį atpažinę. Tai buvo Korovjovas, kitaip dar vadinamas Fagotu.

Tiesa, Korovjovo išorė buvo smarkiai pasikeitusi. Mirksinti liepsnelė atsispindėjo ne suskilusioje pensnė, kurią seniai reikėjo išmest i į šiukšlyną, o monoklyje, tiesa, irgi perskilusiame. Įžūlų veidą puošiantys ūsiukai buvo užriesti aukštyn ir ištepti pomada, o juodas Korovjovas atrodė dėl labai paprastos priežasties — jis vilkėjo fraką. Bolavo tiktai krūtinė.

Magas, regentas, burtininkas, vertėjas ar velniai žino kas — žodžiu, Korovjovas — nusilenkė ir, plačiai mostelėjęs ranka su lempele, pakvietė Margaritą sekti iš paskos.

Azazelas dingo.