Meistras ir Margarita

Tačiau svečias buvo sutiktas itin maloniai.

— O, brangusis baronas Maigelis, — meiliai šypsodamasis kreipėsi Volandas į svečią, kuriam akys iššoko ant kaktos, — džiaugiuosi, galėdamas jums pristatyti, — Volandas atsisuko į svečius, — didžiai gerbiamą baroną Maigelį, vaidybinių renginių komisijos tarnautoją, kurio pareiga supažindinti užsieniečius su sostinės įžymybėmis.

Margarita nustėro, nes ūmai atpažino tą Maigelį. Ji keletą sykių buvo mačiusi jį Maskvos teatruose ir restoranuose. „Pala… — pamanė Margarita. — Tai ką, vadinasi, jis irgi miręs?“ Bet viskas kaipmat išaiškėjo.

— Brangusis baronas, — smagiai šypsodamasis kalbėjo Volandas, — sužinojęs apie mano atvykimą Maskvon, buvo toks malonus, kad tučtuojau paskambino man, siūlydamas pagal savo profesiją supažindinti mane su sostine. Savaime aišku, kad aš su džiaugsmu pasikviečiau jį pas save.

Margarita tuo metu pastebėjo, kad Azazelas perdavė dubenį su kaukole Korovjovui.

— Beje, barone, — staiga intymiai prislopintu balsu prašneko Volandas, — pasklido gandai apie nepaprastą jūsų smalsumą. Žmonės šneka, kad tasai jūsų smalsumas sykiu su nemenkiau išsivysčiusiu plepumu jau pradėjo kreipti į save visų akis. Be to, pikti liežuviai jau prasitarė, kad esate skundikas ir šnipas. Ir dar spėjama, jog visa tai jums maždaug po mėnesio liūdnai baigsis. Taigi, norėdami jus išvaduoti nuo tokio kamavimosi ir laukimo, mes nusprendėme jums pagelbėti, pasinaudodami ta aplinkybe, kad jūs įsipiršote pas mane į svečius, kaip tik siekdamas iššniukštinėti viską, kas tik bus įmanoma.

Baronas pasidarė baltesnis už Abadoną, kuris iš prigimtie buvo nepaprastai išblyškęs, o paskui nutiko keistas dalykas. Abadona atsidūrė prieš baroną ir sekundei nusiėmė akinius. Tą akimirką kažkas žybtelėjo Azazelo rankoje, kažkas negarsiai pliaukštelėjo, lyg suplojus delnais, baronas ėmė griūti aukštielninkas, iš jo krūtinės čiurkšle trykštelėjo kraujas, užliedamas krakmolytus marškinius ir liemenę. Korovjovas pakišo po čiurkšle taurę, o kai ši prisipildė, padavė ją Volandui. Negyvas barono kūnas tuo metu jau gulėjo ant grindų.

— Geriu į jūsų sveikatą, ponai, — negarsiai tarė Volandas ir, pakėlęs taurę, prisilietė prie jos lūpomis.

Tada įvyko metamorfozė. Dingo sulopyti marškiniai ir nušleivotos šlepetės. Volandas stovėjo apsisiautęs kažkokia juoda chlamide, prie šono kabojo plieninė špaga. Jis greitu žingsniu prisiartino prie Margaritos, atkišo jai taurę ir įsakmiai tarė:

— Gerk!

Margaritai apsisuko galva, ji susverdėjo, bet taurė jau buvo prie lūpų, ir kažkieno balsai, o kieno — ji nesuprato, sukuždėjo jai į abi ausis:

— Nebijokit, karaliene… Nebijokit, karaliene, kraujas seniai susigėrė į žemę. Ir ten, kur jis buvo pralietas, jau auga vynuogės.

Margarita neatsimerkdama gurkštelėjo, ir saldi srovė nubėgo jos gyslomis, ausyse pasigirdo kažkoks skambesys. Jai pasirodė, kad kurtinamai gieda gaidžiai, kad kažkur trenkia maršas. Svečių minia ėmė tirpti. Ir frakuoti vyrai, ir moterys suguro į dulkes.

Margaritos akyse visa salė ėmė dūlėti, pasklido kapinių rūsio dvokas. Kolonos subyrėjo, šviesos užgeso, viskas susitraukė ir nebeliko nei fontanų, nei tulpių su kamelijomis.

Paprasčiausiai pasidarė kaip buvę — kukli juvelyro našlės svetainė, į kurią pro pravertas duris krito šviesos ruoželis. Pro tas pravertas duris Margarita ir įėjo.

XXIV skyrius MEISTRO IŠVADAVIMAS

Volando miegamajame viskas buvo taip kaip ir prieš pokylį. Volandas vienais marškiniais sėdėjo ant lovos, ir tik Hela, pirma trynusi jo koją, šįsyk dengė vakarienei stalą, ant kurio iš pradžių buvo žaidžiama šachmatais. Užstalėje nusivilkę frakus sėdėjo Korovjovas ir Azazelas, o greta jų, suprantama, tupėjo katinas, nepanoręs skirtis su savo peteliške, nors ši buvo pavirtusi į paprasčiausią nešvarų skudurą. Margarita svirduliuodama pasiekė stalą ir atsirėmė į jį. Tuomet Volandas mostu, kaip ir anąsyk, pasikvietė ją artyn ir liepė sėstis greta.

— Na ką, labai išvargote — paklausė Volandas.

— O ne, mesire, — atsakė Margarita, tačiau vos girdimu balsu.

— Noblesse oblige, — tarstelėjo katinas ir įpylė Margaritai kažkokio skysčio į st iklinaitę.

— Degtinė? — silpnu balsu paklausė Margarita.

Katinas įsižeidęs net šoktelėjo ant kėdės. — Ką jūs kalbat, karaliene, — sušvokštė jis, — argi aš drįsčiau įpilt i damai degtinės?

Grynas spiritas!

Margarita šyptelėjo ir pamėgino atstumti šalin stiklinaitę.

— Drąsiai gerkite, — tarė Volandas, ir Margarita išsyk paėmė st iklinaitę. — Hela, sėskis, — įsakė Volandas ir paaiškino Margaritai: — Pilnat ies nakt is — švent inė naktis, ir aš vakarieniauju mažame palydovų ir tarnų būrelyje. Na, kaip jaučiatės? Kaip praėjo šis varginantis pokylis?

— Nuostabiai! — sutarškėjo Korovjovas. — Visi sužavėti, įsimylėję, parblokšti. Koks nusimanymas, koks takto jausmas, koks patrauklumas ir žavesys!