Meistras ir Margarita

— Kaip pageidausite, — atsakė Volandas, o Azazelas atsisėdo į savo vietą.

— Tai kur mes sustojom, brangioji karaliene Margo? — vėl prabilo Korovjovas. — Ak, tiesa, ties širdim. Į širdį jis pataiko, — Korovjovas savo ilgu pirštu parodė tiesiai į Azazelą, — pataiko pasirinktinai į bet kurį prieširdį arba į bet kurį skilvelį.

Margarita ne išsyk suprato, o supratusi iš nuostabos šūktelėjo: — Bet juk jų nematyti!

— Brangioji, — blerbė Korovjovas, — čia ir yra visas fokusas, kad jų nematyti! Čia ir yra menas! Į matomą daiktą bet kas gali pataikyti.

Korovjovas ištraukė iš stalčiaus pikų septyniukę, padavė ją Margaritai, paprašė paženklinti nagu kurią nors akį. Margarita paženklino pačią viršutinę dešiniame kampe.

Hela pakišo kortą po pagalve ir šūktelėjo:

— Paruošta!

Azazelas, sėdėjęs nugara į pagalvę, išsitraukė iš frakinių kelnių kišenės automatinį pistoletą, pasidėjo vamzdį ant peties ir neatsigręžęs iššovė, gerokai išgąsdindamas ir pralinksmindamas Margaritą. Iš po pagalvės buvo ištraukta korta. Margaritos paženklinta akis buvo peršauta.

— Nenorėčiau su jumis susitikti, kai jūsų rankoje revolveris, — koketiškai dirsčiodama į Azazelą, tarė Margarita. Ji žavėjosi visais žmonėmis, gebančiais ką nors daryti tobulai.

— Brangioji karaliene, — čiauškėjo Korovjovas, — aš niekam nepatariu su juo susitikti, net ir tuomet, kai jo rankoje nėra jokio revolverio! Buvusio regento ir dainavedžio garbės žodis, niekas nepultų sveikintis su šituo sutiktuoju.

Katinas, kuris, Azazelui šaudant kortą, sėdėjo paniuręs, ūmai pareiškė:

— O aš galiu sumušti rekordą su septyniuke.

Išgirdęs tai, Azazelas kažką suurzgė. Tačiau katinas užsispyrė ir pareikalavo ne vieno, o dviejų revolverių. Azazelas iš antros užpakalinės kelnių kišenės išsitraukė antrą revolverį ir, niekinamai perkreipęs burną, atkišo abu pagyrūnui. Buvo paženklintos dvi akys septyniukėje. Katinas ilgai ruošėsi, nusigręžęs nuo pagalvės. Margarita sėdėjo užsikimšusi pirštais ausis ir žiūrėjo į pelėdą, snaudžiančią ant židinio atbrailos. Katinas šovė iš abiejų revolverių, ir tučtuojau suspigo Hela, nušauta pelėda žnektelėjo žemėn, ir sustojo sudaužytas laikrodis. Hela, kurios viena ranka kraujavo, klykdama įsikibo katinui į gaurus, o jis — jai į plaukus, ir jiedu, susiviję į kamuolį, nusirito grindimis. Viena taurė nukrito nuo stalo ir sudužo.

— Laikykit tą pasiutusią velnio bobą! — kriokė katinas, mėgindamas išsivaduoti nuo Helos, kuri sėdėjo ant jo raita. Peštukai buvo išskirti, Korovjovas papūtė į peršautą Helos pirštą, ir tas užgijo.

— Negaliu šaudyti, kai aplink visi plepa! — šaukė Begemotas ir mėgino pritaisyti atgal didžiulį kuokštą gaurų, išrautų iš nugaros.

— Kertu lažybų, — tarė Volandas, šypsodamasis Margaritai, — kad šį pokštą jis iškrėtė tyčia. Šaudo jis neblogai.

Hela su katinu susitaikė, ir jiedu, patvirtindami tą susitaikymą, pasibučiavo. Iš po pagalvės buvo ištraukta korta. Nė viena akis, išskyrus tą, kurią peršovė Azazelas, nebuvo paliesta.

— Negali būti, — tvirtino katinas, žvelgdamas pro kortą į kandeliabro šviesas.

Linksmoji vakarienė tęsėsi. Žvakės kandeliabruose apgargėjo, po kambarį vilnydama sklaidėsi sausa, kvapi židinio šiluma. Prisivalgiusią Margaritą apėmė palaimos jausmas.

Ji žvelgė, kaip pilkšvi dūmų ratilai nuo Azazelo cigaro plaukia link židinio ir kaip katinas mėgina pagauti juos špagos galu. Ji niekur nenorėjo eiti, nors, jos manymu, jau buvo vėlu. Sprendžiant iš visko, artėjo šešta valanda ryto. Pasinaudojusi pauze, Margarita kreipėsi į Volandą ir nedrąsiai tarė:

— Man jau turbūt metas… Vėlu.

— Kur jūs taip skubate? — mandagiai, bet sausai paklausė Volandas. Kiti tylėjo, apsimesdami be galo susidomėję cigaro durnų ratilais.

— Taip, metas, — galutinai dėl to sutrikusi, pakartojo Margarita ir atsigręžė, lyg ieškodama pelerinos ar apsiausto. Staiga ji ėmė drovėtis savo nuogumo. Ji pakilo iš užstalės. Volandas tylėdamas pakėlė nuo lovos savo palaikį apskretusį chalatą, o Korovjovas užmetė jį Margaritai ant pečių.

— Dėkoju jums, mesire, — vos girdimu balsu tarė Margarita ir klausiamai pažvelgė į Volandą. Tasai mandagiai ir abejingai šyptelėjo. Baisi nykuma kažkaip akimoju suspaudė Margaritai širdį. Ji pasijuto apgauta. Buvo matyti, kad niekas neketina jos apdovanoti už paslaugas per pokylį, kaip niekas nemėgino jos ir sulaikyt i. O jai buvo visai aišku, kad eiti iš čia nebėra kur. Akimirką šmėkštelėjusi mintis, kad teks grįžti į namus, sukėlė jos širdyje didžiausią neviltį. Gal reikia pačiai paprašyti, kaip gundydamas patarė Azazelas Aleksandro sode? „Ne, nieku gyvu“, — tarė ji pati sau.

— Viso gero, mesire, — pasakė ji balsiai, o tylomis galvojo: „Kad tik ištrūkčiau iš čia, o tada jau nueisiu prie upės ir nusiskandinsiu“.

— Sėskitės, — staiga įsakmiai tarė Volandas.

Margaritos veidas persimainė, ji atsisėdo.

— Gal norėtumėte ką nors pasakyti atsisveikindama?