Meistras ir Margarita

— Aš eisiu pirma, — tęsė Niza, — bet tu nesek man įkandin, o atsiskirk nuo manęs. Aš eisiu pirma… Kai pereisi upelį… žinai, kur grota? — Žinau, žinau…

— Pakilsi į kalnelį pro aliejaus spaudyklą ir suk prie grotos. Aš ten būsiu. Bet nedrįsk tuoj pat lėkti man iš paskos, turėk kantrybės, palauk čia, — ir sulig tais žodžiais Niza išėjo iš tarpuvartės, lyg nė nebūtų kalbėjusis su Juda.

Juda kurį laiką stovėjo vienas, stengdamasis suvaldyti iškrikusias mintis. Tarp jų buvo ir mintis apie tai, kaip reikės paaiškinti giminėms, kodėl jis nedalyvavo šventinėje vakarienėje. Juda stovėjo ir galvojo, ką čia sumelavus, bet iš susijaudinimo nieko doro nesumetė, ir kojos pačios išnešė jį iš tarpuvartės gatvėn.

Dabar jo kelias pasikeitė, jis nebeskubėjo į Žemutinį Miestą, o pasuko atgal link Kaipos rūmų. Dabar Juda menkai tematė, kas darosi aplink. Šventė jau buvo įžengusi į miestą.

Languose aplink Judą ne tik švietė žiburiai, bet ir aidėjo giesmės. Paskutiniai vėluojantys praeiviai ginė asiliukus, plakė juos botagais, rėkė ant jų. Kojos pačios nešė Judą, ir jis nepastebėjo, kaip prošal pralėkė samanoti ir baisūs Antonijaus bokštai, negirdėjo trimitų staugimo tvirtovėje, neatkreipė jokio dėmesio į raitą romėnų patrulį su fakelu, neramia šviesa nušvietusiu jam kelią.

Praėjęs bokštą, Juda atsisuko ir pamatė, kad baisiame aukštyje virš šventyklos įsižiebė du milžiniški penkiašakiai šviesuliai. Bet ir juos Juda matė lyg pro miglą, jam pasirodė, kad virš Jeršalaimo sužibo dešimt neregėto dydžio žibintų, besivaržančių su šviesa vienintelio žibinto, vis aukščiau kylančio virš Jeršalaimo — su mėnesiena.

Dabar Judai niekas nerūpėjo, jis veržėsi prie Getsemanės vartų, jis troško kuo greičiau ištrūkti iš miesto. Retsykiais jam rodėsi, kad priekyje, tarp žmonių nugarų ir veidų, šmėsčioja šokant i figūrėlė, vedanti jį iš paskos. Tačiau tai buvo apgaulė — Juda suprato, kad Niza jį gerokai aplenkė. Juda pralėkė pro pinigų keitėjų krautuvėles ir pagaliau atsidūrė prie Getsemanės Vartų. Nors ir degdamas iš nekantrumo, čia jis vis dėlto turėjo sugaišti. Į miestą pro vartus įžengė kupranugariai, jiems iš paskos įjojo sirų karinis patrulis, kurį Juda mintyse prakeikė…

Bet viskas baigėsi. Nekantrusis Juda jau buvo už miesto sienos. Kairėje Juda pamatė mažas kapinaites, šalia jų — keletą dryžuotų maldininkų šėtrų. Perkirtęs mėnesienoje tįsantį dulkėtą kelią, Juda pasuko prie Kedrono, ketindamas jį pereiti. Vanduo tyliai čiurleno Judai po kojų. Šokinėdamas nuo akmens ant akmens, jis pagaliau pasiekė priešingą Getsemanės krantą ir labai nudžiugęs išvydo, kad kelias viršum sodų tuščias.

Netoliese jau matėsi apgriuvę alyvmedžių ūkio vartai.

Ištrūkus iš miesto tvankos, Judą pribloškė svaiginantys pavasario nakties kvapai. Iš sodo per tvorą sklido Getsemanės pievose augančių mirtų ir akacijų dvelksmas.

Vartų niekas nesaugojo, nieko aplinkui nebuvo, ir po kelių minučių Juda jau bėgo po paslaptingaisiais milžiniškų šakotų alyvmedžių šešėliais. Kelias vedė į kalną, Juda kopė sunkiai alsuodamas, tarpais išlįsdamas iš tamsos ir žengdamas raštuotais mėnesienos kilimais, priminusiais jam kilimus, matytus pavydaus Nizos vyro krautuvėlėje. Netrukus kairėje pusėje, laukymėje, šmėstelėjo aliejaus spaustuvas su sunkiu akmeniniu volu ir krūva kažkokių statinaičių. Sode nieko nebuvo. Darbas baigėsi su saulės laida. Sode nebuvo nė gyvos dvasios, ir dabar viršum Judos skardeno, giedojo lakštingalų chorai.

Tikslas buvo arti. Juda žinojo, kad dešinėje, patamsiuose, tuoj išgirs tylų grotoje krentančio vandens kuždesį. Taip ir atsitiko, jis išgirdo. Pasidarė vėsiau.

Tuomet jis sulėtino žingsnį ir negarsiai šūktelėjo:

— Niza! Tačiau nuo storo alyvmedžio kamieno atsiplėšė ir ant kelio iššoko ne Niza, o kresno vyro siluetas, kažkas blykstelėjo ir tuoj užgeso jo rankoje.

Silpnu balsu riktelėjęs, Juda šastelėjo atgal, bet antras vyras pastojo jam kelią.

Pirmasis, stovėjęs prieš Judą, paklausė:

— Kiek gavai pinigų? Sakyk, jei brangi gyvybė!

Judos širdyje sušvito viltis. Jis suriko lyg skerdžiamas:

— Trisdešimt tetradrachmų! Trisdešimt tetradrachmų! Viską, ką gavau, čia turiu! Štai pinigai! Imkit, tik palikit gyvą!

Priešais stovįs žmogus akimirksniu išplėšė Judai iš rankų kapšelį. Ir tą pačią akimirką Judai už nugaros lyg žaibas tvykstelėjo peilis ir įsmigo įsimylėjėliui po mente. Juda griuvo priekin, rankos su sukumpusiais pirštais išlėkė į orą. Priešais stovintis žmogus pagavo jį ant savo peilio ir ligi pat rankenos suvarė jį Judai į širdį.

— Ni… za… — ne savuoju aukštu ir švariu jaunuolio balsu, o dusliai ir priekaištingai sušvokštė Juda ir daugiau nebeišleido nė garso. Jo kūnas taip smarkiai žnektelėjo žemėn, kad ši net sudundėjo.

Tada ant kelio pasirodė trečia figūra. Šitas tretysis buvo užsimetęs apsiaustą su gobtuvu.