Meistras ir Margarita

— Igemone, mano nuomone, Juda nužudytas ne pačiame Jeršalaime ir ne kur nors toli nuo miesto. Jis nužudytas Jeršalaimo apylinkėse.

— Laikau jus vienu žymiausių savo amato žinovų. Nežinau, tiesa, kaip yra pačioje Romoje, bet kolonijose jums niekas negali prilygti. Paaiškinkite, kodėl taip manote?

— Man regis, visai neįtikėtina, — negarsiai kalbėjo Afranijus, — kad Juda leistųsi sučiumpamas kokių nors įtartinų žmonių miesto ribose. Gatvėje žmogaus paslapčia nepapjausi. Vadinasi, jį turėjo įvilioti į kokį nors rūsį. Bet mano valdiniai jau ieškojo jo Žemutiniame Mieste ir, be abejonės, būtų suradę. Tačiau mieste jo nėra, galvą dedu.

Jeigu jis būtų buvęs nužudytas toli nuo miesto, šis ryšuliukas su pinigais taip greit nebūtų pakliuvęs į vyriausiojo kunigo namus. Jis nužudytas netoli miesto. Kažkas sugebėjo išvilioti jį iš miesto.

— Neįsivaizduoju, kaip tai buvo galima padaryti.

— Taip, prokuratoriau, tai pats sunkiausias klausimas visoje byloje, ir net nežinau, ar man pavyks tatai išsiaiškinti.

— Tikrai sunki mįslė! Švenčių vakarą tikintis žmogus nedalyvauja Velykų vakarienėje, nežinia ko išeina iš miesto ir tenai žūsta. Kas ir kaip galėjo jį išvilioti? Ar tik čia nebus įsipainiojusi moteris? — ūmai su įkvėpimu paklausė prokuratorius.

Afranijus atsakinėjo ramiai ir svariai:

— Nieku gyvu, prokuratoriau. Šią galimybę reikia išsyk atmest i. Pagalvokim logiškai.

Kas buvo suinteresuotas, kad Juda mirtų? Kažkokie valkataujantys svajotojai, kažkoks būrelis, kuriame niekada nebuvo jokių moterų. Norint vesti, prokurato riau, reikia turėti pinigų, norint paleisti į pasaulį žmogų, irgi jų reikia, tačiau, norint su moters pagalba žmogų papjauti, pinigų reikia labai daug, ir jokie valkatos tiek jų neturi. Prokuratoriau, moteris čia nėra įsipainiojusi. Ir net priešingai, toks žmogžudystės aiškinimas gali tik nuvesti į šoną nuo tikrų pėdsakų, sutrukdyti paieškas ir suklaidinti mane.

— Matau, kad jūs visiškai teisus, Afranijau, — tarė Pilo tas, — aš tik leidau sau pareikšti spėlionę.

— Deja, ji klaidinga, prokuratoriau.

— Bet kas gi tuomet? — suriko prokuratorius, su godžiu smalsumu žvelgdamas į Afranijaus veidą.

— Manau, kad vis tie patys pinigai.

— Nuostabi mintis! Bet kas ir už ką galėjo pasiūlyti jam pinigų naktį už miesto?

— O ne, prokuratoriau, ne taip. Turiu tiktai vieną prielaidą, ir jeigu ji neteisinga, vargu ar rasiu kokį kitą paaiškinimą, — Afranijus pasilenkė arčiau prie prokuratoriaus ir pašnibždomis užbaigė: — Juda norėjo paslėpti savo pinigus nuošalioje, jam vienam žinomoje vietoje.

— Labai įžvalgus paaiškinimas. Matyt, taip ir buvo. Dabar aš suprantu jus: už miesto jį išviliojo ne žmonės, o jo paties sumanymas. Taip, taip, žinoma.

— Taip. Juda niekuo nepasitikėjo. Jis slėpė pinigus nuo žmonių.

— Taip, jūs sakėte, Getsemanėje. O kodėl ketinate jo ieškoti kaip tik ten — šito, prisipažinsiu, nesuprantu.

— O, prokuratoriau, viskas čia labai paprasta. Niekas neslepia pinigų pakelėse, atvirose ir tuščiose vietose. Juda nepasirodė nei Hebrono kelyje, nei kelyje į Betaniją. Jis turėjo susirasti saugią, nuošalią, medžiais apaugusią vietą. Tai visai aišku. O kitų panašių vietų, išskyrus Getsemanę, palei Jeršalaimą nėra. Toli jis negalėjo nueit i.

— Galutinai įtikinote mane. Ir ką dabar daryti?

— Aš nedelsiant imsiuosi ieškoti žudikų, kurie susekė Judą užmiestyje, o pats tuo metu, kaip jau pareiškiau, stosiu prieš teismą.

— Už ką?

— Vakare mano sargybiniai paleido Judą iš akių turgaus aikštėje, kai jis išėjo iš Kaipos rūmų. Nepermanau, kaip tatai atsitiko. Mano gyvenime taip dar nėra buvę. Jį pradėjo sekti tučtuojau po mūsų pokalbio. Bet turgaus rajone jis kažkur nuklydo, padarė tokią nesuprantamą kilpą, kad pražuvo be pėdsakų.

— Aišku. Pranešu, kad nemanau esant reikalinga atiduoti jus teismui. Jūs padarėte viską, ką galėjote, ir niekas pasaulyje, — prokuratorius nusišypsojo, — nebūtų sugebėjęs padaryti daugiau nei jūs! Nubauskite seklius, paleidusius Judą. Bet ir čia, perspėju, aš nenorėčiau, kad nuobaudos būtų pernelyg griežtos. Galų gale mes padarėme viską, mėgindami apsaugoti šitą niekšą! Beje, užmiršau paklausti, — prokuratorius pasitrynė kaktą, — kaipgi jie prisitaikė grąžinti pinigus Kaipai?

— Matote, prokuratoriau… Tai nelabai sudėtinga. Keršytojai priėjo prie Kaipos rūmų iš užnugario, kur skersgatvis iškilęs virš užpakalinio rūmų kiemo. Jie permetė ryšulį per tvorą.

— Su rašteliu?

— Taip, tikslių tiksliausiai, kaip jūs numatėte, prokuratoriau. Beje, — Afranijus nuplėšė nuo ryšulio antspaudą ir parodė Pilotui jo turinį.

— Klausykite, Afranijau, ką jūs darote, juk antspaudai, be abejonės, šventyklos!

— Tegu prokuratorius dėl to nesirūpina, — atsakė Afranijus, vėlei užrišdamas maišelį.

— Nejaugi jūs turite visus antspaudus? — nusijuokęs paklausė pilotas.

— Kitaip nė negali būti, prokuratoriau, — nė nešyptelėjęs labai rūsčiai atsakė Afranijus.

– Įsivaizduoju, kas dėjosi pas Kaipą!

— Taip, prokuratoriau, tai sukėlė didelį sąmyšį. Mane jie pasikvietė nedelsiant.

Net patamsyje buvo matyti, kaip žiba Piloto akys.

– Įdomu, įdomu…