Meistras ir Margarita

— Aš irgi žinau, kad kraujo dar bus, — atsakė Pilotas, — savo žodžiais manęs nenustebinsi. Tu, žinoma, nori papjauti mane?

— Tavęs papjauti man nepavyks, — atsakė Levis, šiepdamas dantis, — aš ne toks kvailys, kad šito tikėčiausi, bet aš papjausiu Judą iš Kiriato, tam reikalui aš paskirsiu visą savo likusį gyvenimą.

Dabar prokuratoriaus akys nušvito iš pasitenkinimo, ir jis, pirštu pasivadinęs Levį Matą arčiau, pasakė:

– Šito padaryti tau nepavyks, nesivargink. Juda šiąnakt jau papjautas.

Levis atšoko nuo stalo ir, dairydamasis paklaikusiomis akimis, suriko:

— Kas tai padarė?

— Nepavyduliauk, — išsišiepęs atsakė Pilotas ir pasitrynė rankas, — manau, kad jis turėjo daugiau gerbėjų, ne vien tave.

— Kas tai padarė? — kuždomis pakartojo Levis.

Pilotas atsakė:

— Tai padariau aš.

Levis prasižiojo, įbedė į prokuratorių paklaikusį žvilgsnį, o šis tarė:

– Žinoma, padaryta nedaug, bet vis dėlto tai padariau aš, — ir pridūrė: — Na, o dabar priimsi ką nors?

Levis pagalvojo, atlėgo ir galų gale tarė:

— Liepk man duoti švaraus pergamento gabalą.

Praėjo valanda. Levio rūmuose nebebuvo. Dabar priešaušrio tylą trikdė tik tylūs sargybinių žingsniai sode. Mėnulis sparčiai bluko, kitame dangaus pakraštyje buvo matyti balkšva aušrinės žvaigždės dėmelė. Šviestuvai seniai užgeso. Guolyje gulėjo prokuratorius. Pasikišęs po skruostu ranką, jis miegojo ir alsavo be garso. Šalia miegojo Banga.

Taip sutiko nisano penkioliktosios aušrą penktasis Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas.

XXVII skyrius BUTO NR. 50 GALAS

Kai Margarita perskaitė paskutiniuosius romano žodžius „…Taip sutiko nisano penkioliktosios aušrą penktasis Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas“, — atėjo rytas.

Buvo girdėti, kaip kiemelyje liepos ir gluosnio šakose linksmai šnekučiavo smagūs žvirbliai.

Margarita pakilo iš krėslo, pasirąžė ir tik dabar pajuto, kaip maudžia jos kūnas, kaip lenkia ją miegas. Įdomu pabrėžti, kad Margaritos siela buvo nėmaž nesutrikdyta. Jos mintys neiškriko, jos nė kiek nestulbino tai, kad naktį ji praleido antgamtinėje aplinkoje.

Jos nejaudino prisiminimai apie pokylį pas šėtoną, nejaudino tai, kad kažkokiu stebuklingu būdu jai sugrąžintas meistras, kad iš pelenų atgimė romanas, kad vėl viskas buvo kaip buvę senajam Arbato rūsy, iš kurio buvo išvytas skundikas Aloizijus Mogaryčius. Žodžiu, pažintis su Volandu nė truputėlio nesužalojo jos psichikos. Viskas buvo, tarsi taip ir turėtų būti.

Ji nuėjo į gretimą kambarį, įsitikino, kad meistras kietai ir ramiai miega, užgesino be reikalo degantį stalinį šviestuvą ir pati išsit iesė ant sena suplyšusią paklode užtiestos sofutės, stovinčios priešingame pasienyje. Po minutės ji miegojo ir tą rytą nieko nesapnavo. Tyloje skendėjo pusrūsio kambariai, tyloje skendėjo visas mažas namelis, ramu buvo nuošaliame skersgatvėlyje.

Tačiau tuo metu, auštant šeštadienio rytui, nemiegojo visas aukštas vienoje Maskvos įstaigoje, ir jo langai, atgręžti į didelę asfaltuotą aikštę, kurią valė šepečiais specialios mašinos, triukšmingai važinėjančios skersai išilgai, švietė ryškia šviesa, užgožusia tekančios saulės šviesą.

Visas tas aukštas tyrė Volando bylą, ir dešimtyje kabinetų visą naktį degė šviesa.

Tiesą sakant, byla pasidarė aiški jau vakar, penktadienį, kai, dingus visai administracijai ir nutikus visokioms kiaulystėms per garsųjį juodosios magijos seansą, teko uždaryti Varjetė teatrą. Tačiau darbas nenutrūko todėl, kad į nemiegantį aukštą be paliovos plaukė vis nauji ir nauji pranešimai.

Dabar tardytojams, narpliojantiems šią keistą bylą, atsiduodančią aiškių aiškiausia velniava, ir dar su kažkokiomis hipnozės, fokusų ir neabejotino kriminalo priemaišomis, reikėjo visus tuos įvairiausius ir painius įvykius, nutikusius skirtingose Maskvos vietose, sulipdyti daiktan.

Pirmasis žmogus, kuriam teko pabuvoti šiame elektros nutviekstame nemiegančiame aukšte, buvo Arkadijus Apolonovičius Semplejarovas, Akustinės komisijos pirmininkas.

Penktadienio popietę jo bute, kuris buvo name greta Mūro tilto, sučirškė skambut is, ir vyriškas balsas paprašė pakviesti prie telefono Arkadijų Apolonovičių. Prie aparato priėjusi Arkadijaus Apolonovičiaus žmona niūriai pasakė, kad Arkadijus Apolonovičius negaluoja, prigulė pailsėt i ir prieit i prie aparato negali. Tačiau Arkadijui Apolonovičiui vis dėlto teko prieit i prie aparato. Į klausimą, kokiai įstaigai prireikė Arkadijaus Apolonovičiaus, balsas ragelyje trumpai aiškiai atsakė kokiai.

— Sekundę… tučtuojau… minutėlę, — sulemeno paprastai be galo išdidi Akustinės komisijos pirmininko žmona ir kaip strėlė nušvilpė į miegamąjį kelti Arkadijaus Apolonovičiaus iš lovos, kurioje šis gulėjo, kankinamas pragariškų prisiminimų apie vakarykštį seansą ir nakt inį skandalą, kilusį žmonai išvijus iš buto jo saratoviškę dukterėčią.

Tiesa, ne po sekundės, bet ir ne po minutės, o po ketvirčio minutės Arkadijus Apolonovičius viena šlepete ir vienais apatiniais jau stovėjo prie aparato ir vebleno:

— Taip, aš… Klausau, klausau…