Meistras ir Margarita

Šie tardytojo klausimai buvo paskutiniai. Išgirdęs atsakymus, jis pakilo, padavė Ivanuškai ranką, palinkėjo greičiau sveikti ir pareiškė viltį, kad netrukus vėl skaitys jo eilėraščius. — Ne, — tyliai atsakė Ivanas, — eilėraščių aš neberašysiu. Tardytojas mandagiai šyptelėjo, pareiškė esąs įsitikinęs, kad poetas šiuo metu tik apimtas tam tikros depresijos, tačiau viskas greitai praeisią.

— Ne, — atsiliepė Ivanas, žvelgdamas ne į tardytoją, o į gęstantį tolybėje dangaus skliautą, — tai niekuomet nepraeis. Eilėraščiai, kuriuos aš rašiau, — prasti. Dabar aš tai supratau.

Tardytojas paliko Ivanušką, gavęs itin svarbių žinių. Einant nuo siūlo galo prie jo pradžios, pagaliau pavyko nusigauti iki to šaltinio, nuo kurio ir pasklido į šalis visi įvykiai. Tardytojas neabejojo, kad tie įvykiai prasidėjo nuo žmogžudystės prie Patriarcho tvenkinių. Žinia, nei Ivanuška, nei tasai languotašvarkis nestūmė po tramvajumi nelaimingojo MASSOLIT’o pirmininko, niekas, taip sakant, nepavartojo fizinės jėgos.

Tačiau tardytojas buvo įsitikinęs, kad Berliozas puolė po tramvajumi (arba griuvo po juo) paveiktas hipnozės.

Taigi medžiagos susikaupė apsčiai, paaiškėjo, ką ir kur reikia gaudyti. Tačiau blogiausia, kad pagauti buvo neįmanoma. Reikia pakartoti: triskart prakeiktame bute Nr.

50, be abejonės, kažkas buvo. Retkarčiais butas atsiliepdavo į telefono skambučius čia blerbiančiu, čia sniaukrojančių balsu, tarpais bute atsidarydavo langas, dar daugiau, iš buto sklisdavo patefono muzika. Tačiau kiekvienąsyk jame apsilankius ničnieko nepavykdavo rasti. O aplankytas jis buvo ne kartą, įvairiausiu paros metu. Ir tai dar ne viskas: per kambarius buvo traukiamas tinklas, neaplenkiant nė vieno kampo. Butas jau seniai kėlė įtarimą. Sekliai saugojo ne tik tarpuvartę ir kiemą, bet ir atsarginį išėjimą.

Sargybiniai lūkuriavo ir ant stogo palei kaminus. Taip, butas Nr. 50 krėtė pokštus, bet nieko nebuvo galima padaryti.

Taip viskas truko iki pusiaunakčio iš penktadienio į šeštadienį, kai vakariniu kostiumu ir lakuotais batais pasipuošęs baronas Maigelis iškilmingai nužingsniavo į butą Nr. 50.

Buvo girdėti, kaip baronas įėjo vidun. Lygiai po dešimties minučių be jokių skambučių bute apsilankė ieškotojai, tačiau ne tik šeimininkų nerado, bet — tai buvo jau visai nesuprantama — neaptiko nė jokių barono Maigelio pėdsakų.

Taigi, kaip jau sakyta, taip viskas truko ligi šeštadienio ryto. Tuomet byla pasipildė naujais įdomiais duomenimis. Maskvos aerodrome nusileido šešiavietis keleivinis lėktuvas, atskridęs iš Krymo. Drauge su kitais keleiviais iš jo išlipo vienas keistas pilietis.

Tai buvo jaunas, tačiau siaubingai apšepęs, maždaug tris dienas nesiprausęs pilietis paraudusiomis, pilnomis išgąsčio akimis, be jokio bagažo, keistokai apsirengęs. Pilietis buvo su papacha, ant naktinių baltinių užsimetęs burką, o kojas įsispyręs į ką tik pirktas naujutėlaites melsvas kambarines šlepetes. Vos jis kopėtėlėmis nusileido iš lėktuvo kabinos, prie jo priėjo keli vyrai. Šis pilietis jau buvo laukiamas, ir netrukus neužmirštamasis Varjetė direktorius Stepanas Bogdanovičius Lichodejevas stojo prieš tardytojus. Jis pažėrė naujų duomenų. Dabar paaiškėjo, kad Volandas įsigavo į Varjetė, apsimetęs artistu ir užhipnotizavęs Stiopą Lichodejevą, o vėliau kažkaip sugebėjo švystelt i tą patį Stiopą iš Maskvos už dievai žino kiek kilometrų. Tad duomenų pagausėjo, tačiau lengviau nuo to nepasidarė, ko gero, pasidarė net truputį sunkiau, nes neliko abejonės, kad asmenį, krečiantį pokštus, panašius į tą, nuo kurio nukentėjo Stepanas Bogdanovičius, suimti bus nelengva. Beje, Lichodejevas jam pačiam prašant, buvo uždarytas į saugią kamerą, o prieš tardytojus stojo Varenucha, ką tik suimtas savo bute, į kurį sugrįžo beveik po dviejų parų. Nepaisydamas Azazelui duoto pažado daugiau nemeluoti, administratorius pradėjo kaip tik nuo melo. Tiesą sakant, griežtai smerkti jo nereikėtų. Juk Azazelas jam uždraudė meluoti ir plūstis telefonu, o šiuo atveju administratorius tuo aparatu nesinaudojo.

Klydinėdamas akimis į šalis, Ivanas Saveljevičius pareiškė, kad ketvirtadienį jis vienut vienas pasigėrė savo kabinete, paskui kažkur išėjo, o kur — neprisimena, kažkur dar išgėrė starkos, o kur — neprisimena, kažkur voliojosi patvoryje, o kur — taip pat neprisimena. Tik tada, kai administratorius buvo įspėtas, kad tokiu kvailu ir beprasmišku elgesiu jis trukdo tardymui tirti svarbią bylą ir už tai jam, suprantama, teks atsakyti, Varenucha pravirko ir, dairydamasis į visas puses, ėmė virpančiu balsu šnibždėti, kad jis meluoja tik iš baimės, saugodamasis Volando šutvės keršto, kad šios šutvės naguose jis jau pabuvojo ir todėl prašosi, stačiai maldauja būti uždarytas šarvuotoje kameroje.

— Velniai griebtų! Ko jie visi užsimanė į tą šarvuotą kamerą, — burbtelėjo vienas tardytojų.

— Tie niekšai juos smarkiai išgąsdino, — pasakė tasai, kuris lankėsi pas Ivanušką.