Meistras ir Margarita

— Aha, teisybė, teisybė, — pasakė Korovjovas.

Paradiniais laiptais kopiantys vyrai tuo metu jau buvo trečiojo aukšto aikštelėje. Ten du vandentiekio meistrai kuitėsi palei centrinio šildymo armoniką. Vyrai reikšmingai susižvalgė su meistrais.

— Visi namuose, — šnibžtelėjo vienas darbininkas, stuksendamas plaktuku į vamzdį.

Tada priekyje ėjęs vyras nesislapstydamas išsitraukė iš palto užančio juodą mauzerį, o kitas greta jo — visrakčius. Apskritai grupė, ėjusi į butą Nr. 50, buvo viskuo apsirūpinusi.

Du vyrai kišenėse nešėsi lengvai išskleidžiamus šilkinius tinklus. Dar vienas — kilpavirvę, ketvirtasis — marlines kaukes ir ampules su chloroformu. Per sekundę buvo atrakintos paradinės buto Nr. 50 durys, ir visi ateiviai atsidūrė prieškambaryje, o tuo pat metu, trinktelėjus durim virtuvėje, tapo aišku, kad antroji grupė taip pat laiku įžengė pro atsargines duris.

Šįsyk jei ir ne visiška, tai bent dalinė sėkmė buvo akivaizdi. Akimirksniu po visus kambarius pasklido žmonės, niekur nieko nerado, užtat valgomajame jie aptiko, matyt, ką tik valgytų pusryčių likučius, o svetainėje ant židinio atbrailos šalia krištolinio ąsočio tupėjo didžiulis juodas katinas. Letenose jis laikė primusą.

Svetainėje sustoję vyrai visiškoje tyloje gana ilgai stebėjo tą katiną.

— Hm… tikrai šaunu, — šnibžtelėjo vienas atėjusių.

— Nedūkstu, nieko neliečiu, taisau primusą, — nedraugiškai pasišiaušęs, prašneko katinas, — be to, laikau savo pareiga perspėti, kad katinas yra senovinis ir neliečiamas gyvūnas.

— Nuostabus triukas, — sukuždėjo vienas atėjusių, o kitas garsiai ir aiškiai tarė:

— Na, neliečiamasai katine pilvakalby, prašome čionai.

Išsiskleidė ir suplazdėjo šilkinis tinklas, tačiau vyras, švystelėjęs jį, visų nuostabai prametė pro šalį, tinklas užkliudė tik ąsotį, kuris skimbtelėjęs nukrito ir sudužo:

— Remizas, — suriko katinas. — Valio! — ir, padėjęs į šalį primusą, išsitraukė iš už nugaros brauningą. Jis akimoju nusitaikė į arčiausiai stovintį gaudytoją, tačiau, katinui nespėjus iššauti, ano rankoje tvykstelėjo ugnis, ir sulig mauzerio šūviu katinas plumptelėjo žemyn galva nuo židinio atbrailos ant grindų, išmetė brauningą ir paleido primusą.

— Viskas baigta, — silpnu balseliu tarė katinas ir tingiai išsitiesė kraujo klane, — pasitraukite nuo manęs bent sekundę, leiskite atsisveikinti su žeme. O mano drauguži Azazelai! — sudejavo plūsdamas krauju katinas: — Kur tu? — katinas atgręžė gęstančias akis į valgomojo duris. — Tu neatskubėjai man į pagalbą, nepadėjai nelygioje kovoje. Tu palikai vargšą Begemotą, iškeitęs jį į stiklinę — tiesa, puikaus — konjako! Na ką gi, tegul mano mirtis prislegia tavo sąžinę, o aš palieku tau savąjį brauningą…

— Tinklą, tinklą, tinklą, — neramiai ėmė kuždėtis vyrai, apsupę katiną. Tačiau, velniai žino kodėl, tinklas įstrigo kažkieno kišenėje ir nesidavė ištraukiamas.

— Mirtinai sužeistą katiną gali išgelbėti, — prašneko katinas, — tik gurkšnis benzino… — ir jis, pasinaudojęs sąmyšiu, prigludo prie apskritos primuso skylutės ir atsigėrė benzino.

Tučtuojau nustojo tekėjęs kraujas iš jo kairės viršutinės letenos. Atgijęs katinas žvaliai pašoko, pasikišo po pažastim primusą ir liuoktelėjo atgal ant židinio, o iš ten, draskydamas apmušalus, ėmė kabarotis siena aukštyn ir po sekundės tupėjo virš gaudytojų galvų ant metalinio karnizo.

Akimoju kelios rankos sugriebė užuolaidą ir nutraukė ją kartu su karnizu, ir saulė plūstelėjo į pritemdytą kambarį. Bet nei pasveikęs klastūnas katinas, nei jo primusas nenukrito. Nešinas primusu, katinas nuskriejo palube ir atsidūrė ant sietyno, kabančio vidury kambario.

— Kopėčias! — šūktelėjo kažkas apačioje.

— Kviečiu į dvikovą! — suriko katinas, supdamasis virš galvų ant sietyno, ir jo letenose vėl atsirado brauningas, o primusą jis pastatė tarp sietyno šakų. Katinas nusitaikė ir, siūbuodamas lyg švytuoklė virš atvykėlių galvų, ėmė į juos pyškinti. Griausmas sudrebino butą. Ant grindų pažiro krištolinės sietyno šukės, zigzagais suskilinėjo veidrodis virš židinio, pabiro tinkas, į grindis čeksėjo šovinių tūtelės, suskilo langų stiklai, iš peršauto primuso švirkštė benzinas. Dabar jau nebuvo ko nė svajoti, kad katiną pavyks paimti gyvą, ir vyrai, atsakydami į jo šūvius, ėmė pasiutusiai šaudyti iš mauzerių, taikydamiesi jam į galvą, į pilvą, į krūtinę ir nugarą. Šaudymas sukėlė paniką asfaltuotame kieme.

Bet tas šaudymas truko labai neilgai ir ėmė savaime tilt i. Mat nei kat inui, nei atvykėliams jis nepadarė jokios žalos. Niekas nebuvo ne tik užmuštas, bet net sužeistas: