Meistras ir Margarita

— Pas mus tik už valiutą, — sugergždė jis, piktai žvelgdamas iš po gauruotų, tarsi kandžių išėstų, širmų antakių.

— Branguti mano, — sublerbė ilgšis, žybčiodamas akimi už įskilusio pensnė stiklo, — o iš kur jūs žinote, kad aš jos neturiu? Pagal kostiumą sprendžiate? Niekuomet to nedarykite, mieliausias sargybini! Jūs galite apsirikti, ir gana smarkiai. Dar kartą perskaitykite kad ir garsiojo kalifo Haruno—al—Rašido istoriją. Tačiau šį sykį, atidėjęs šią garsią istoriją į šalį, noriu jums pasakyti, kad apskųsiu jus vedėjui ir papasakosiu jam tokių dalykėlių, jog jums teks palikti savo postą prie tviskančių veidrodinių durų. — Galbūt mano primusas pilnas valiutos, — ūmai įkišo savo trigrašį ir katinsnukis storulis, visaip bandantis prasisprausti į parduotuvę.

Jiems už nugarų jau spietėsi įpykusi publika. Dvejodamas ir su neapykanta žvelgdamas į keistą porelę, šveicorius pasitraukė iš kelio, ir mūsų pažįstami, Korovjovas ir Begemotas, atsidūrė parduotuvėje.

Čia jie pirmiausiai apsižvalgė, o paskui Korovjovas skardžiu balsu, girdimu visose parduotuvės kertėse, pareiškė:

— Nuostabi parduotuvė! Labai gera parduotuvė!

Pirkėjai, stovėję prie prekystalių, atsigręžė ir kažkodėl nustebę pažvelgė į taip prabilusį žmogų, nors šis visai pagrįstai gyrė parduotuvę.

Lentynose gulėjo šimtai riet imų margų margiausio kartūno. Už jų kūpsojo stirtos mitkalio ir šifono audinių, gelumbės kaugės. Eilių eilėmis rikiavosi rietuvės dėžučių su avalyne, ir kelios pilietės sėdėjo ant žemų kėdučių, dešinę koją apsiavusios senu suklypusiu bateliu, o kairę — nauju tviskančiu laiveliu, kuriuo jos susirūpinusios trepsėjo į kilimėlį. Kažkur parduotuvės gelmėse grojo ir dainavo patefonai.

Tačiau, aplenkę visas šias grožybes, Korovjovas ir Begemotas pasuko tiesiai prie gastronomijos ir konditerijos skyrių sandūros. Šičia buvo labai erdvu, pilietės su skarelėmis ir beretėmis nesistumdė prie prekystalių kaip kartūno skyriuje.

Žemaūgis, kvadratinis žmogėnas, ligi mėlynumo nugremžtais skruostais, su akiniais raginiais rėmeliais, su naujutėlaite skrybėle, nesumaigyta ir be dėmių ant juostelės, su violetiniu paltu ir rusvomis laikos pirštinėmis, stovėjo prie prekystalio ir įsakmiai kažką mykė. Pardavėjas švariu baltu chalatu ir mėlyna kepuraite aptarnavo violetinį pirkėją.

Aštriu peiliu, labai panašiu į Levio Mato pavogtąjį, jis lupo nuo riebios rasotos rausvos lašišos sidabrinę odą, panašią į gyvatės išnarą.

— Ir šis skyrius puikus, — iškilmingai pripažino Korovjovas, — ir užsienietis simpatiškas, — jis prielankiai dūrė pirštu į violetinę nugarą.

— Ne, Fagotai, ne, — susimąstęs atsakė Begemotas, — apsirinki, drauguži. Man regisi, kad violetinio džentelmeno veidui kažko stinga.

Violetinė nugara krūptelėjo, bet veikiausiai atsitiktinai, juk užsienietis negalėjo suprasti, ką rusiškai kalbėjo Korovjovas ir jo palydovas.

— Geras? — griežtai klausinėjo violetinis pirkėjas.

— Aukščiausios rūšies! — atsakinėjo pardavėjas, peilio smaigaliu koketiškai rakinėdamas nuluptą žuvį.

— Geras mėgstu, blogas — ne, — rūsčiai kalbėjo užsienietis.

— Na žinoma! — džiaugsmingai atsakinėjo pardavėjas. Mūsų pažįstami pasitraukė nuo užsieniečio ir jo lašišos prie konditerijos skyriaus prekystalio.

— Karšta dienelė šiandien, — kreipėsi Korovjovas į jaunutę rausvažandę pardavėją, bet nesulaukė jokio atsakymo. — Po kiek mandarinai? — pasiteiravo tuomet Korovjovas.

— Trisdešimt kapeikų kilogramas, — atsakė pardavėja.

— Vis neįkandami, — atsidusęs tarė Korovjovas, — et, et… — jis dar truputėlį pagalvojo ir pasiūlė savo palydovui: — Valgyk, Begemote.

Storulis pasikišo savo primusą po pažasčia, pasisiekė pačiame piramidės viršuje gulintį mandariną ir, su visa žieve jį sušlamštęs, griebė antrą.

Pardavėją pagavo mirtinas siaubas.

— Jūs iš proto išsikraustėt! — suriko ji, o jos žandukai nubalo. — Čekį duokit! Čekį! — ir ji paleido iš rankų saldainių žnypliukes. — Širdele, meilute, gražuole, — užsikvempęs ant prekystalio ir merkdamas pardavėjai akį, sušvokštė Korovjovas, — na, neturim mes šiandien valiutos… ką padarysi! Bet prisiekiu, kad kitą kartą, ne vėliau kaip pirmadienį, atiduosime grynais. Netoliese gyvenam, Sodų gatvėj, kur gaisras.

Prarijęs trečią mandariną, Begemotas įgrūdo leteną į įmantrų statinį, sudėliotą iš šokolado plytelių, išsitraukė pačią apatinę, tas statinys, aišku, sugriuvo, ir prarijo šokoladą su visu auksiniu popierėliu.

Žuvies skyriuje pardavėjai sakytumei suakmenėjo su peiliais rankose, violetinis užsienietis atsisuko į plėšikų pusę, ir paaiškėjo, kad Begemotas neteisus: džentelmeno veidui nieko nestigo, veikiau, priešingai, jam šio to net buvo per daug — putlūs žandai buvo nukarę, o akys lakstė į šalis.

Pergeltusi pardavėja ilgesingai surypavo per visą parduotuvę:

— Palosičiau! Palosičiau!

Pirkėjai iš kartūno skyriaus atskubėjo į šį šauksmą, o Begemotas pasitraukė šalin nuo konditerijos gardumynų, įkišo leteną į statinę su užrašu „Rinktinės Kerčės silkės“, išsitraukė porą silkių ir prarijo jas, išspjaudamas uodegas.