Meistras ir Margarita

Neįmanoma apsakyt i madam Belomut sielvarto ir siaubo. Deja, ir viena, ir kita truko neilgai. Tą pačią naktį, sugrįžusi kartu su Anfisa iš vasarnamio, kur kažkodėl skubiai buvo išvykusi, Ana Francevna neberado bute jau ir pilietės Belomut. Tačiau tai dar ne viskas: abiejų kambarių, kuriuos nuomavo Belomutai, durys buvo užantspauduotos!

Šiaip taip praslinko dvi dienos. Trečiąją per visą tą laiką nuo nemigos akių nesudėjusi Ana Francevna vėl skubiai išvažiavo į vasarnamį… Ar bereikia sakyti, kad ji negrįžo!

Likusi viena, Anfisa į valias prisiverkė ir antrą valandą nakties atsigulė. Kas jai nutiko vėliau, nežinoma, tačiau kitų butų gyventojai pasakojo, kad penkiasdešimtajame bute visą naktį kažkas bildėję, o buto languose neva iki pat ryto degusi elektra. Rytmetį paaiškėjo, kad ir Anfisos nebėr!

Apie dingusius žmones ir užkeiktą butą tame name ilgai buvo pasakojamos visokios legendos, sakykim, kad ir tokios: girdi, toji perkarusi ir dievobaiminga Anfisa nešiojusi ant savo išdžiūvusios krūtinės zomšinį maišelį su dvidešimt penkiais stambiais deimantais, priklausančiais Anai Francevnai. Kad, girdi, vasarnamio, į kurį taip skubiai važinėjo Ana Francevna, malkinėje buvo rastos kažkokios nesuskaičiuojamos brangenybės, tarp jų tie patys deimantai ir caro laikų aukso rubliai… Ir panašiai. Na, ko nežinome, dėl to ir galvos neguldome.

Kad ir kaip ten būtų, butas tuščias ir užantspauduotas prasilaikė tik savaitę, o paskui į jį atsikėlė velionis Berliozas su žmona ir štai tasai Stiopa — taip pat su žmona. Savaime aišku, kad, vos įsikrausčius į apsėstąjį butą, jų šeimose irgi prasidėjo velniava. Per vieną mėnesį dingo abi žmonos. Tačiau jų pėdsakai buvo aptikti. Žmonės tauškė regėję Berliozo žmoną Charkove su kažkokiu baletmeisteriu, o Stiopos žmona neva atsidūrusi Božedomkoje, kur, pasak gandų, Varjetė direktorius savo nesuskaičiuojamų pažinčių dėka jai išrūpino kambarį, tačiau su viena sąlyga: kad jos nė kvapo neliktų Sodų gatvėje…

Taigi St iopa suvaitojo. Jis ketino pasišaukt i namų darbininkę Grunią ir pareikalaut i piramidono, tačiau vis dėlto susiprotėjo, kad tai kvailystės, kad jokio piramidono Grunia, žinoma, neturi. Bandė šauktis pagalbon Berliozą, dusyk suvebleno: „Miša… Miša…“, tačiau, kaip patys suprantate, atsakymo neišgirdo. Bute tvyrojo visiška tyla.

Pakrutinęs kojų pirštus, Stiopa susigaudę, kad guli su kojinėmis, tirtančia ranka brūkštelėjo per šlaunį, norėdamas išsiaiškinti, ar su kelnėmis, ar be jų, tačiau nesuprato. Pagaliau pamatęs, kad yra visų apleistas ir vienišas, kad pagalbos nesulauks, jis ryžosi kelt is, nors tam reikėjo tiesiog nežmoniškų pastangų.

Stiopa praplėšė sulipusius vokus ir išvydo savo atspindį veidrodyje — žmogystą stirksančiais į visas šalis plaukais, išpurtusią, juodais šeriais apžėlusia fizionomija, užburkusiomis akimis, murzinais marškiniais su apykakle ir kaklaraiščiu, mūvintį ilgomis apatinėmis kelnėmis ir kojinėmis.

Tokį jis išvydo save veidrodyje, o šalia veidrodžio išvydo juodai apsirengusį nepažįstamą žmogų su juoda berete.

Stiopa atsisėdo lovoje ir kiek įmanydamas išsprogino krauju pasruvusias akis, įsmeigęs jas į nepažįstamąjį.

Tylą sutrikdė nepažįstamasis, žemu sodriu balsu su užsienietišku akcentu ištaręs tokius žodžius:

— Laba diena, malonusis Stepanai Bogdanovičiau!

Stojo pauzė, po kurios, sutelkęs visas jėgas, Stiopa prastenėjo:

— Ko jums reikia? — ir pats nustėro, nepažindamas savo balso. Žodį „ko“ jis pasakė diskantu, „jums“ — bosu, o „reikia“ jam visai nepavyko ištarti.

Nepažįstamasis draugiškai šyptelėjo, išsitraukė didelį auksinį laikrodį, kurio dangtelis buvo papuoštas deimanto trikampiu, paskambino vienuolika kartų ir tarė:

— Vienuolika! Jau visą valandą laukiu, kol jūs pabusit, nes liepėt man ateiti dešimtą.

Štai ir aš!

Stiopa apgraibomis susirado kelnes, numestas ant kėdės šalia lovos, suvapėjo:

„Atleiskite…“, apsimovė jas ir kimiu balsu ištarė:

— Prašom pasisakyti savo pavardę.

Jam buvo sunku kalbėti. Sulig kiekvienu žodžiu kažkokia adata badė jam smegenis, keldama pragarišką skausmą.

— Ką? Jūs ir mano pavardę pamiršote? — nepažįstamasis nusišypsojo.

— Atsiprašau… — sušvokštė Stiopa, pajutęs, kad pagirios krečia naują išdaigą: jam pasirodė, kad grindys palei lovą prasmego ir jis beregint nulėks žemyn galva po velnių, į patį pragarą.

— Brangusis Stepanai Bogdanovičiau, — prašneko svečias, įžvalgiai šypsodamasis, — joks piramidonas jums nepadės. Pasikliaukite sena išmintim — nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. Vienintelis daiktas, kuris gali grąžinti jums sveikatą — pora taurelių degtinės su aštriu ir karštu užkandžiu.

Stiopa buvo gudrus žmogus ir net šitaip negaluodamas suvokė, kad, užkluptam tokioje būklėje, reikia prisipažinti visas kaltes.

— Atvirai šnekant, — pradėjo jis, vos apversdamas liežuvį, — vakar aš mažumėlę…

— Daugiau nė žodžio! — pertraukė jį lankytojas ir pavažiavo su kėde į šalį.