Meistras ir Margarita

Riuchinas šnopavo, raudo ir galvojo tik apie tai, kad sušildė užantyje gyvatę, kad šoko į pagalbą tam, kursai pasirodė esąs pikčiausias priešas. O svarbiausia — nebuvo kas daryti:

juk nepulsi rietis su psichiniu ligoniu!

— O kodėl jus atvežė būtent pas mus? — paklausė gydytojas, įdėmiai išklausęs Benamio kaltinimus.

— Kad juos kur velniai, tuos avigalvius! Sugriebė, surišo kažkokiais skarmalais ir atbogino sunkvežimiu!

— Leiskite paklausti, kodėl atėjote į restoraną vienais apatiniais?

– Čia nieko nuostabaus, — atsakė Ivanas, — maudžiausi Maskvos upėje, mano drapanas nukniaukė, o šitą šlamštą paliko! Nejau nuogas eisiu per Maskvą? Apsivilkau, ką radęs, nes skubėjau į restoraną pas Gribojedovą.

Gydytojas klausiamai pažvelgė į Riuchiną, ir tasai niūriai burbtelėjo:

— Restoranas taip vadinasi.

— Aha, — tarė gydytojas, — o kodėl skubėjot? Koks nors svarbus pasimatymas?

— Aš konsultantą gaudau, — atsakė Ivanas Nikolajevičius ir neramiai apsižvalgė.

— Kokį konsultantą?

— Ar žinote Berliozą? — reikšmingai pasiteiravo Ivanas. — Tą… kompozitorių?

Ivanas suirzo.

— Kokį dar kompozitorių? Ak, tiesa, ne! Kompozitorius — Mišos Berliozo bendrapavardis!

Riuchinas nenorėjo nieko kalbėti, bet turėjo paaiškinti.

— MASSOLIT’o sekretorių Berliozą šįvakar prie Patriarcho tvenkinių suvažinėjo tramvajus.

— Nepliurpk, ko nežinai! — užpyko Ivanas ant Riuchino, — aš tenai buvau, o ne tu! Jis jį tyčia po tramvajum pakišo.

— Pastūmė?

— Ką jūs čia šnekat — „pastūmė“, — niršdamas dėl tokio visuotinio neišmanymo, suriko Ivanas. — Tokiam ir stumti nereikia! Jis tokių triukų gali iškrėsti, kad tik laikykis! Jis iš anksto žinojo, kad Berliozas palįs po tramvajum!

— Ar be jūsų dar kas nors matė tą konsultantą?

— Taigi, kad tik mudu su Berliozu.

— Aha. Ir kokių priemonių jūs ėmėtės, norėdamas sugauti žudiką? — čia gydytojas atsisuko ir žvilgtelėjo į moterį baltu chalatu, sėdinčią atokiau prie stalo.

Ji išsitraukė lapą ir ėmė pildyti tuščius tarpus jo grafose.

– Šit kokių priemonių. Pasiėmiau virtuvėje žvakelę…

– Štai šitą? — pasidomėjo gydytojas, rodydamas sulūžusią žvakę, gulinčią greta švento paveikslėlio ant moters stalo.

— Tą pačią, ir…

— O paveikslėlis kam?

— Na, paveikslėlis… — Ivanas išraudo, — paveikslėlis užvis labiau ir išgąsdino, — jis vėl dūrė pirštu Riuchino pusėn, — bet reikalas tas, kad konsultantas, kalbėkim be užuolankų…

susidėjęs su nelabuoju… taip pigiai jo nepagausi.

Sanitarai kažkodėl išsitempė, prispaudė rankas prie šlaunų ir įsistebeilijo į Ivaną.

— Taigi, — aiškino Ivanas, — susidėjęs! Neabejotinas faktas. Jis pats kalbėjosi su Poncijum Pilotu. Ko jūs į mane taip žiūrit! Teisybę sakau! Viską matė — ir balkoną, ir palmes. Žodžiu, buvo pas Poncijų Pilotą, galvą dedu.

— Na, na…

— Tai va, aš paveikslėlį ant krūtinės prisisegiau ir leidausi bėgti.

Tuo metu laikrodis išmušė du kartus.

— Ehėhė! — šūktelėjo Ivanas ir pašoko nuo sofos. — Antra valanda, o aš čia niekams laiką gaištu! Atsiprašau, kur telefonas?

— Praleiskit prie telefono, — paliepė gydytojas sanitarams.

Ivanas sugriebė ragelį, o moteris tuo tarpu tyliai paklausė Riuchiną:

— Jis vedęs?

— Viengungis, — atsakė išsigandęs Riuchinas.

— Profsąjungos narys?

— Taip.

— Milicija? — suriko Ivanas į ragelį. — Milicija? Draugas budėtojau, tuoj pat duokit nurodymą išsiųst i penkis motociklus su kulkosvaidžiais užsieniečiui konsultantui sulaikyti. Ką? Užsukite pas mane, aš važiuosiu kartu… Kalba poetas Benamis iš beprotnamio… Koks jūsų adresas? — uždengęs delnu ragelį, pašnibždomis paklausė Benamis daktarą, o paskui vėl suriko: — Jūs girdit? Alio!.. Kiaulystė! — ūmai subliuvo Ivanas ir trenkė ragelį į sieną. Paskui pasisuko į gydytoją, atkišo jam ranką, sausai pratarė „viso gero“ ir susiruošė eiti.

— Atleiskit, kurgi jūs eisit? — prabilo gydytojas, žiūrėdamas Ivanui į akis, — vidury nakties, vienais apatiniais… Jūs blogai jaučiatės, likit pas mus!

— Praleiskit, — pasakė Ivanas sanitarams, užstojusiems duris. — Praleisit ar ne? — klaikiu balsu suriko poetas.

Riuchinas sudrebėjo, o moteris paspaudė mygtuką, įtaisytą stale, ir ant jo stiklinio paviršiaus iššoko blizganti dėžutė ir užlydyta ampulė.

– Šit kaip?! — dilbakiuodamas lyg užspeistas žvėris, išrėžė Ivanas. — Na, gerai! Likit sveiki… — ir, atstatęs galvą, metėsi į langą dengiančią užuolaidą.

Žvangtelėjo gana smarkiai, tačiau stiklas anapus užuolaidos nė trupučio neįskilo, ir po akimirkos Ivanas jau spurdėjo sanitarų rankose. Jis kriokė, bandė kandžiotis, rėkė:

— Tai štai kokius stiklelius įsitaisėt!.. Paleisk! Paleisk, sakau!

Gydytojo rankoje žybtelėjo švirkštas, moteris vienu mostu perplėšė sutriušusios palaidinės rankovę ir su nemoteriška jėga nustvėrė ranką. Pakvipo eteriu, Ivanas, sugriebtas keturių žmonių, apsilpo, ir miklus gydytojas, pasinaudojęs šiuo momentu, suvarė adatą į Ivano ranką. Ivaną dar keletą sekundžių palaikė, paskui pasodino ant sofos.