Meistras ir Margarita

Pasruvę prakaitu oficiantai nešė iškėlę virš galvų aprasojusius bokalus alaus, piktai švokštė: „Atsiprašau, pilieti!“ Kažkur per garsiakalbį įsakinėjo: „Karso vienas! Jautienos du! Kaimiški vėdarai!!!“ Tęvasis balsas jau nebe dainavo, o stūgavo: „Aleliuja!“ Tviskančių džiazo lėkščių žvangesys tarpais užgoždavo žvangesį indų, kuriuos plovėjos nuožulniu lataku grąžindavo į virtuvę. Žodžiu, tikras pragaras. Ir atsivėrė vidurnaktį pragariškas reginys. Žengė verandon juodaakis frakuotas gražuolis su durklo formos barzda ir karališku žvilgsniu apžvelgė savo valdas. Porino, porino mistikai, kad kažkada buvo laikai, kai gražuolis vilkėjo ne fraku, o buvo apsijuosęs plačiu odiniu diržu, virš kurio kyšojo pistoletų rankenos, o jo juodi lyg varno sparnas plaukai buvo aprišti raudono šilko skarele, ir plaukė Karaibų jūra jo vadovaujamas brigas, iškėlęs juodą mirties vėliavą su Adomo galva joje.

Bet ne, ne! Meluoja tie apgavikai ir mistikai, jokių Karaibų jūrų pasauly nėra, ir neplaukioja jomis narsūs flibustjerai ir nesiveja jų korvetė, nesidraiko viršum bangų patrankų dūmai. Nieko nėra ir nieko nebuvo! Štai džiūstanti liepa, štai ketaus tvora, bulvaras už jos… Ir tirpsta ledukai vazelėje, ir matyti prie gretimo staliuko kažkieno krauju pasruvusios buliaus akys, ir baisu, baisu… O dievai, dievai, nuodų man, nuodų!..

Ūmai nuo staliuko purptelėjo žodis: „Berliozas!“ Staiga džiazas išsiderino ir nutilo, sakytum kažkas jam būtų trinktelėjęs kumščiu. „Ką, ką, ką?!!“ — „Berliozas!!!“ Visi ėmė šokčioti, šūkčioti…

Taip, išgirdus baisiąją žinią apie Michailą Aleksandrovičių, siūbtelėjo aukštyn skausmo banga. Kažkas bėgiojo, šūkavo, kad būtina tučtuojau, šią akimirką, šičia, parašyti kažkokią kolektyvinę telegramą ir nedelsiant ją išsiųsti.

Tačiau kokią telegramą, klausiame mes, ir kur? Ir kam ją siųsti? Iš tikrųjų, kur? Ir ką padės visos telegramos tam, kurio sutraiškytą pakaušį šią akimirką spaudžia guminės prozektoriaus pirštinės, kurio kaklą kreivomis adatomis dabar varsto profesorius? Jis žuvo, ir nereikia jam jokios telegramos. Viskas baigta, nėra reikalo varginti telegrafisčių.

Taip, žuvo, žuvo… Bet mes juk gyvi!

Taip, siūbtelėjo skausmo banga, bet pašniokštė, pašniokštė ir ėmė slūgti, vienas kitas jau sugrįžo prie savo staliuko ir — iš pradžių vogčiomis, o paskui ir atvirai — išlenkė taurelę ir užkando. Iš tiesų, kodėl turi pražūti višt ienos kotletai de—voliai? Kuo mes padėsime Michailui Aleksandrovičiui? Tuo, kad alkani liksime? Juk mes dar gyvi!

Suprantama, rojalis buvo užrakintas, muzikantai išsiskirstė, keletas žurnalistų išvažiavo į savo redakcijas rašyti nekrologų. Paaiškėjo, kad iš lavoninės atvažiavo Želdybinas. Jis įsikūrė velionio kabinete antrame aukšte, ir bemat nuvilnijo gandas, kad jis ir pavaduos Berliozą. Želdybinas susikvietę iš restorano visus dvylika valdybos narių, ir Berliozo kabinete skubiai prasidėjusiame posėdyje jie ėmė tartis dėl Gribojedovo kolonų salės papuošimo, dėl palaikų pervežimo iš lavoninės į šią salę, dėl atsisveikinimo su velioniu ir kitų neatidėliotinų reikalų, susijusių su šiuo liūdnu įvykiu.

O restorane vėl atgijo įprastas naktinis gyvenimas ir būtų jis tęsęsis iki pat uždarymo, ligi ketvirtos valandos ryto, jeigu nebūtų nutikęs jau visai negirdėtas dalykas, sukrėtęs restorano lankytojus kur kas smarkiau negu žinia apie Berliozo žūtį.

Pirmieji sujudo vežikai, budėję prie Gribojedovo namų vartų. Buvo girdėti, kaip vienas jų, kilstelėjęs nuo pasostės, sušuko:

— Ohoho! Tik pažiūrėkit!

Paskui, nežinia iš kur išnirusi, palei ketaus tvorą supleveno liepsnelė ir ėmė artėti prie verandos. Prie staliukų sėdintys restorano svečiai ėmė stotis, norėdami geriau įžiūrėti, ir netrukus pamatė, kad kartu su liepsnele prie restorano žingsniuoja baltas vaiduoklis. Kai jis prisiartino prie pat vynuogienojų sienelės, visi, išpūtę akis, sustingo su pamautais ant šakučių sterlės gabaliukais. Tą akimirką iš restorano drabužinės parūkyti išlindęs šveicorius numetė papirosą ir jau ruošėsi žengti vaiduoklio pusėn, pasišovęs užkirsti jam kelią į restoraną, tačiau kažkodėl taip nepadarė ir sustojo kvailai išsišiepęs. O vaiduoklis, niekieno netrukdomas, pro angą gyvatvorėje įžengė į verandą. Čia visi pamatė, kad tai visai ne vaiduoklis, o Ivanas Nikolajevičius Benamis — žinomiausias poetas.

Jis buvo basas, vilkėjo sudriskusia balkšva palaidine, prie krūtinės buvo žiogeliu prisisegęs popierinį paveikslėlį, vaizduojantį nežinomą šventąjį, mūvėjo baltadryžėmis apatinėmis kelnėmis. Rankoje Ivanas Nikolajevičius nešėsi degančią vestuvinę žvakelę.

Dešinysis Ivano Nikolajevičiaus skruostas buvo šviežiai perdrėkstas. Sunku net apsakyti, kokia gūdi tyla įsiviešpatavo verandoje. Galėjai matyti, kaip vieno oficianto rankoje iš pakrypusio bokalo liejasi žemėn alus.

Poetas iškėlė žvakę virš galvos ir garsiai tarė:

— Sveiki, bičiuliai!

Paskui jis dirstelėjo po artimiausia pastale ir apmaudžiai sušuko:

— Ne, čia jo nėra!

Pasigirdo du balsai. Bosas buvo negailestingas:

— Baigtas kriukis. Baltoji karšt inė.