Meistras ir Margarita

Kiekvienas lankytojas, jeigu tik jis, žinoma, nebuvo visai bukagalvis, pakliuvęs į Gribojedovą, beregint suvokdavo, kaip šauniai gyvena tie laimės kūdikiai — MASSOLIT’o nariai, ir tučtuojau jį imdavo graužti siaubingas pavydas. Ir tučtuojau jis puldavo priekaištauti dangui, kad šis gimstant neapdovanojo jo literato talentu, be kurio, savaime suprantama, neverta nė svajoti apie MASSOLIT’o nario bilietą, rudą, kvepiantį brangia oda, su plačiais auksiniais apvadais, — visoje Maskvoje žinomą bilietą.

Kas imtųsi teisinti pavydą? Tasai jausmas menkavertis, tačiau vis dėlto reikia suprast i ir svečią. Juk tai, ką šis matė antrame aukšte, buvo dar ne viskas, anaiptol ne viskas. Visą apatinį tetulės namų aukštą užėmė restoranas, ir dar koks! Jis pagrįstai buvo laikomas pačiu geriausiu Maskvoje. Ir ne vien todėl, kad turėjo dvi dideles sales su skliautuotomis lubomis, išmargintomis alyviniais žirgais su asiriškais karčiais, ne vien todėl, kad ant kiekvieno staliuko stovėjo lempa su medžiaginiu gaubtu, ne vien todėl, kad čionai negalėjo patekti bet koks žmogus iš gatvės, o dar ir todėl, kad savo patiekalų kokybe Gribojedovas pranoko bet kurį Maskvos restoraną ir kad tuos patiekalus čia pardavinėdavo visai prieinama, nesunkiai įkandama kaina.

Todėl neturėtų stebinti kad ir toks pokalbis, kurį šių didžiai teisingų eilučių autorius kartą nugirdo palei metalinę Gribojedovo tvorą:

— Kur šiandien vakarieniausi, Ambrosijau?

— Koks klausimas, suprantama, šičia, mielasis Foka! Arčibaldas Arčibaldovičius man šiandien šnibžtelėjo, kad bus sterkiukų a natiurel. Burnoje tirpsta!

— Moki tu gyventi, Ambrosijau! — atsidusęs tarė sulysęs, aptriušęs, su piktvote ant sprando Foka rausvalūpiui milžinui, auksaplaukiui pūstažandžiui poetui Ambrosijui.

— Jokio mokslo čia nereikia, — atrėžė Ambrosįjus, — aš paprasčiausiai noriu žmoniškai gyventi. Gal tu pasakysi, kad sterko galima gauti ir „Koliziejuje“. Bet „Koliziejuje“ sterko porcija kainuoja trylika rublių penkiolika kapeikų, o pas mus — penki penkiasdešimt! Be to, „Koliziejuje“ sterkas užvakarykštis, ir dar nėra garantijos, kad „Koliziejuje“ koks nors atsitiktinis jaunikaitis, įsiveržęs iš Teatro skersgatvio, neužbrauks tau vynuogių keke per snukį. Ne, aš kategoriškai nusistatęs prieš „Koliziejų“, — griaudėjo, perrėkdamas bulvaro triukšmą, gurmanas Ambrosįjus. — Neįkalbinėk manęs, Foka!

— Aš tavęs neįkalbinėju, Ambrosijau, — cypsėjo Foka. — Galima ir namie pavalgyti.

— Meldžiamasis, — dundėjo Ambrosįjus. — Įsivaizduoju tavo žmoną, bandančią bendroje virtuvėje puode paruošti sterkiuką a natiurel! Chi chi chi!.. Orevuar, Foka! — ir Ambrosijus niūniuodamas pasuko link tentu dengtos verandos.

Ak, ak!.. Oi būdavo, būdavo!.. Senieji maskviečiai dar mena įžymųjį Gribojedovą!

Tuščia jų, tų virtų sterkiukų! Menkniekis visa tai, mielasis Ambrosijau! O sterlė, sterlė sidabruotame prikaistuvyje, sterlės gabalėliai tarp vėžių kaklelių, pabarstyti šviežiais ikrais? O kiaušiniai kokot su pievagrybių padažu mažuose dubenėliuose? O strazdo nugarytė jūsų negundė? Su triufeliais? O genujietiška putpelė? Dešimt su puse! O kur dar džiazas, kur mandagus aptarnavimas! O liepos mėnesį, kai visa šeima vasarnamyje, o jums svarbūs literatūriniai reikalai neleidžia išvykti iš miesto, — verandoje, vynuogienojų pavėsyje, ant švarutėlės staltiesės auksu spindinti lėkštutė sriubos prentanjer? Prisimenate, Ambrosijau! Et, kam klausinėti! Iš lūpų matau, kad prisimenate. Ko verti jūsų sykai ir sterkai! O stulgiai, o oželiai nykštukai, o perkūno oželiai, o slankos — vis pagal sezoną? O putpelės, o tilvikai? O gerklę kutenantis narzanas?! Bet gana, skaitytojau, tu nukrypai į šalį! Paskui mane!..

Tą vakarą, kai prie Patriarcho tvenkinių žuvo Berliozas, pusę vienuolikos Gribojedovo antrame aukšte šviesa degė tik viename kambaryje, ir tenai kamavosi dvylika literatų, susirinkusių į posėdį ir laukiančių Michailo Aleksandrovičiaus. Jie sėdėjo ant kėdžių, ant stalų ir net ant dviejų MASSOLIT’o valdybos kambario palangių ir stačiai alpo nuo tvankumos. Nė menkiausia gaivi srovelė nedvelkė pro atvirus langus. Maskva alsavo per dieną į asfaltą susigėrusiu karščiu, ir buvo aišku, kad naktis neatneš atokvėpio. Iš tetulės namų rūsio, kur plušo restorano virėjai, kvepėjo svogūnais, visi norėjo gerti, visi nervinosi ir pyko.

Beletristas Beskudnikovas — tylus, padoriai apsirengęs žmogus domesingomis ir drauge niekaip nesugaunamomis akimis — išsitraukė laikrodį. Rodyklė artėjo prie vienuolikos.

Beskudnikovas barkštelėjo pirštu į ciferblatą, parodė jį kaimynui, poetui Dvubratskiui, kuris sėdėjo ant stalo ir iš nuobodumo maskatavo kojomis, apautomis geltonais pusbačiais su gumos padais.

— Nieko sau, — suniurzgė Dvubratskis.

— Turbūt vyrutis užstrigo prie Kliazmos, — sodriu balsu atsiliepė Nastasja Lukinišna Nepremenova, Maskvos pirklio atžala, tapusi rašytoja ir slapyvardžiu „Šturmanas Žoržas“ pasirašinėjanti apsakymus apie jūrų kautynes.