Meistras ir Margarita

Miestas jau pasinėrė į naktinį gyvenimą. Keldami dulkes ir žvangėdami grandinėmis lėkė sunkvežimiai, kurių platformose ant maišų, išvertę pilvus, gulėjo kažkokie vyrai.

Visi langai buvo atviri. Kiekviename iš tų langų po oranžiniu gaubtu degė šviesa, ir pro visus langus, pro visas duris, iš visų tarpuvarčių, nuo stogų, iš pastogių, rūsių ir kiemų kimiai griaudėjo polonezas iš operos „Eugenijus Oneginas“.

Ivano Nikolajevičiaus baimė pasirodė visai pagrįsta: praeiviai net atsigręždami dirsčiojo į jį. Dėl tos priežasties jis nusprendė vengti didžiųjų gatvių ir slinkt i skersgatvėliais, kur praeiviai ne tokie įkyrūs ir basam žmogui daug mažiau pavojų, kad jie ims kabinėt is ir kamant inėti dėl apatinių kelnių, kurios nieku gyvu nenorėjo būti panašios į vasarines.

Ivanas taip ir pasielgė — įsmuko į slėpiningą Arbato skersgatvių raizginį ir ėmė sliūkinti pasieniais, išgąstingai žvairuodamas, nuolatos gręžiodamasis, tarpais sprukdamas į tarpuvartes ir aplenkdamas sankryžas su šviesoforais ir prašmatnias pasiuntinybių duris.

O visame tame sunkiame kelyje jį kažkodėl kankino visur esantis orkestras, kuriam akompanuojant duslus bosas dainavo apie savo meilę Tatjanai.

V skyrius NUTIKIMAI GRIBOJEDOVE

Senoviškas dviejų aukštų šviesiai rudas pastatas stovėjo bulvarų žiede, gilumoje nugeibusio sodo, kurį nuo šaligatvio skyrė ažūrinė ketaus tvora. Nedidelė aikštelė priešais namą buvo išasfaltuota; žiemą joje kėpsojo sniego pusnis su įsmeigtu kastuvu, o vasarą ji pavirsdavo nuostabiausia vasaros restorano dalimi po drobiniu tentu.

Pastatas buvo vadinamas „Gribojedovo namais“ dėl to, kad jis kažkada neva priklausęs rašytojo Aleksandro Sergejevičiaus Gribojedovo tetai. Priklausė ar nepriklausė — šito mes tiksliai nežinome. Berods, Gribojedovas apskritai neturėjo tetos—namų savininkės. Tačiau namai taip buvo vadinami. Vienas Maskvos pramaniūgas net pasakojo, kad antrame aukšte, apvalioje salėje su kolonomis, įžymusis rašytojas neva skaitęs ištraukas iš „Vargo dėl proto“ minėtai tetulei, drybsančiai ant sofos. Beje, velniai nematė, gal ir skaitė, tai nesvarbu!

O svarbu tai, kad šiuo metu namai priklausė tam pačiam MASSOLIT’ui, kuriam iki šio vakaro įvykių prie Patriarcho tvenkinių vadovavo nelaimingasis Michailas Aleksandrovičius Berliozas.

MASSOLIT’o nariams lengva ranka patrumpinus namų pavadinimą, niekas jų nevadino „Gribojedovo namais“, visi sakydavo paprasčiausiai — „Gribojedovas“: „Aš vakar porą valandų prasistumdžiau pas Gribojedovą.“ — „Na ir kaip?“ — „Mėnesį Jalton išlupau.“ — „Šaunuolis!“ Arba: „Eik pas Berliozą, jis šiandien nuo ketvirtos ligi penktos priima Gribojedove…“ ir panašiai.

MASSOLIT’as Gribojedove įsikūrė taip, jog geriau ir patogiau nesugalvotum.

Kiekvienas, atėjęs į Gribojedovą, visų pirma norom nenorom išvysdavo įvairiausių sporto būrelių skelbimus, taip pat nuotraukas — grupinius ir individualius portretus MASSOLIT’o narių, kuriais (portretais) buvo nukabinėtos sienos palei laiptus, vedančius į antrą aukštą.

Ant pačių pirmųjų durų antrame aukšte stambiomis raidėmis buvo užrašyta: „Žūklės— vasarnamių sekcija“. Šalia buvo nupieštas karosas, pakliuvęs ant meškerės.

Ant kambario Nr. 2 durų buvo nelabai suprantamas užrašas: „Vienos dienos kūrybinė komandiruotė. Kreiptis į M. V. Podložnają“.

Gretimas duris puošė trumpas, tačiau visai neaiškus užrašas: „Perelyginas“. O paskui atsitiktiniam Gribojedovo svečiui akys imdavo raibti nuo užrašų, mirguliuojančių ant riešutinių tetulės durų: „Eilė popieriui gauti. Užsirašyti pas Pokliovkiną“, „Kasa.

Asmeninės skečistų sąskaitos“…

Prasmukus pro ilgiausią eilę, nusitęsusią žemyn ligi pat šveicoriaus posto, buvo galima išvysti užrašą ant durų, į kurias kas akimirką laužėsi žmonės: „Butų klausimas“.

Už butų klausimo švietė puošnus plakatas, vaizduojantis uolą, kurios ketera jojo raitelis su burka ir šautuvu už nugaros. Žemėliau — palmės ir balkonas, o balkone — kuoduotas jaunikaitis, sėdįs su amžinąja plunksna rankoje ir žvelgiąs į aukštybes itin guviomis akimis. Parašas: „Pilnos apimties kūrybinės atostogos: nuo dviejų savaičių (novelė— apsakymas) iki vienerių metų (romanas, trilogija). Jalta, Suuk—Su, Borovojė, Cichidziris, Mahindžauris, Leningradas (Žiemos rūmai)“. Prie šitų durų taip pat stovėjo eilė, bet ne itin didelė, maždaug pusantro šimto žmonių. Toliau, palei įnoringai išsiraičiusius, aukštyn žemyn einančius Gribojedovo namų koridorius, rikiavosi „MASSOLIT’o valdyba“, „Kasos Nr. 2, 3, 4, 5“, „Redakcinė kolegija“, „MASSOLIT’o pirmininkas“, „Biliardinė“, visokios pagalbinės įstaigos ir pagaliau toji salė su kolonomis, kur tetulė susižavėjusi klausėsi genialaus sūnėno komedijos.