Meistras ir Margarita

„Et, kokia makalienė! — piktai pamanė Margarita. — Nė pasisukt nėra kur“. Ji perkirto Arbatą, pakilo aukštėliau, sulig ketvirtais aukštais, ir pro akinamai tviskančius vamzdelius ant kampinio teatro pastato nusklendė į siaurą skersgatvį, apstatytą daugiaaukščiais namais. Visi jų langai buvo atviri, ir pro visus langus sklido radijo muzika. Smalsumo pagauta, Margarita žvilgtelėjo pro vieną iš jų. Išvydo virtuvę. Ant viryklės šniokštė du primusai, šalia jų stovėjo dvi moterys su šaukštais rankose ir barėsi.

— Išeinant iš išvietės, reikia gesinti šviesą, Pelagėja Petrovna, štai ką aš jums pasakysiu, — kalbėjo moteris, stovint i priešais puodą su kažkokiu viralu, nuo kurio virto garai, — antraip mes reikalausime jus iškeldint i!

— Pati ne geresnė, — atšovė kita.

— Abi jūs geros, — įvirsdama per palangę į virtuvę, garsiai pasakė Margarita. Abi barnininkės atsisuko į balsą ir sustingo su nešvariais šaukštais rankose. Margarita atsargiai ištiesė tarp jų dviejų ranką ir, pasukusi abiejų primusų čiaupus, juos užgesino.

Moterys aiktelėjo ir išsižiojo. Tačiau Margaritai virtuvė jau nusibodo, ir ji išskrido į skersgatvį.

Skersgatvio gale jos dėmesį patraukė prašmatnus aštuonaukštis, matyt, ką tik pastatytas rūmas. Margarita ėmė leistis žemyn ir nutūpusi išvydo, kad namo fasadas išklotas juodu marmuru, kad durys plačios, kad už jų stiklų matyti šveicoriaus sagos ir kepurė su auksiniu graižu ir kad virš durų auksinėmis raidėmis parašyta „Dramlito namai“.

Margarita prisimerkusi žvelgė į užrašą, spėliodama, ką galėtų reikšti žodis „Dramlitas“.

Pasikišusi po pažasčia šepetį, Margarita įžengė į vestibiulį, durimis stumtelėjusi nustebintą šveicorių, ir išvydo šalia lifto ant sienos didžiulę juodą lentą, o joje baltomis raidėmis surašytus butų numerius ir gyventojų pavardes. Sąrašą vainikuojantis užrašas „Dramaturgo ir Literato namai“ privertė Margaritą piktdžiugiškai riktelti prislopintu balsu. Pakilusi nuo žemės ji ėmė godžiai skaityti pavardes: Chustovas, Dvubratskis, Kvantas, Beskudnikovas, Latunskis…

— Latunskis! — suspigo Margarita. — Latunskis! Juk tai jis! Tai jis pražudė meistrą!

Šveicorius prie durų, išpūtęs akis ir net pašokęs iš nuostabos, žiūrėjo į juodąją lentą, bandydamas perprasti tokį stebuklą: kodėl ūmai suspigo gyventojų sąrašas.

O Margarita tuo metu jau švilpte švilpė laiptais aukštyn, pagauta keisto svaigulio ir vis kartodama:

— Latunskis — aštuoniasdešimt keturi! Latunskis — aštuoniasdešimt keturi…

Štai kairėje — 82, dešinėje — 83, dar aukščiau, kairėje — 84. Čia. Štai ir lentelė — „O.

Latunskis“.

Margarita nušoko nuo šepečio, ir jos įkaitusias pėdas maloniai atvėsino betoninė aikštelė. Margarita paskambino, vieną, antrą sykį. Bet niekas neatidarė durų. Margarita ėmė stipriau spaudyti mygtuką, girdėdama, kaip nuo skambučio aidi visas Latunskio butas. Taip, buto Nr. 84 gyventojas ligi grabo lentos turi būti dėkingas velioniui Berliozui, MASSOLIT’o pirmininkui, už tai, kad šis pakliuvo po tramvajum, ir už tai, kad gedulo posėdis buvo sušauktas kaip tik šį vakarą. Po laiminga žvaigžde gimė krit ikas Latunskis. Ta žvaigždė išgelbėjo jį nuo pasimatymo su Margarita, tą penktadienį tapusia ragana.

Durų niekas neatidarė. Tuomet Margarita strimgalviais puolė žemyn, skaičiuodama aukštus, nusileido į apačią, išlėkė laukan ir, užvertusi galvą, ėmė skaičiuoti aukštus jau iš lauko pusės, norėdama nustatyti, kur yra Latunskio buto langai. Be abejonės, tai buvo penki tamsūs kampiniai langai aštuntame aukšte. Įsitikinusi, kad nesuklydo, Margarita pakilo į orą ir po kelių sekundžių įžengė pro atvirą langą į tamsų kambarį, kuriame spindėjo tik siauras mėnesienos takelis. Margarita nubėgo tuo takeliu ir apgraibomis susirado elektros jungiklį. Po akimirkos švietė visas butas. Šepetys stovėjo kampe.

Įsitikinusi, kad namuose nieko nėra, Margarita atidarė laukujes duris ir patikrino, ar ant jų kabo lentelė. Lentelė kabojo, Margarita pateko tenai, kur jai ir reikėjo.

Taip, žmonės šneka, kad kritikas Latunskis dar ir šiandien blykšta, prisiminęs aną baisų vakarą, kad jis dar ir šiandien su didžiausia pagarba taria Berliozo vardą. Nežinia, kokių tamsių ir šlykščių nusikaltimų būtų nutikę aną vakarą, — iš virtuvės grįžtanti Margarita rankoje laikė sunkų plaktuką.

Nuoga ir nematoma skraiduolė tramdė ir ramino save, jos rankos virpėjo iš nekantrumo.

Rūpestingai nusitaikiusi, Margarita tvojo per rojalio klavišus, ir visame bute nuaidėjo pirmasis graudus riksmas. It pašėlęs klykė niekuo nekaltas Bekerio firmos kabinetinis instrumentas. Klavišai sulindo vidun, kaulinės plokštelės lakstė į visas puses.

Instrumentas gaudė, kaukė, gargė, skimbčiojo. Pokštelėjusi lyg revolverio šūvis, nuo plaktuko smūgio perskilo viršutinė poliruota dėka. Margarita šnopuodama daužė ir maigė plaktuku trūkinėjančias stygas. Pagaliau nusiplūkusi pasitraukė, klestelėjo ant kėdės atsikvėpti.

Vonioje kliokdamas šniokštė vanduo, virtuvėje irgi. „Regis, jau liejasi ant grindų“, — pamanė Margarita ir balsiai pridūrė:

— Nėra čia ko gaišti.