Meistras ir Margarita

Prisikvatojusi Margarita vienu krustelėjimu išsinėrė iš chalato, pilna sauja pasikabino lengvo riebaus kremo ir smagiai trindama ėmė tepti juo kūno odą. Oda beregint paraudo ir užkaito. Paskui akimoju, tarsi kažkas iš smegenų būtų ištraukęs adatėlę, liovėsi maudulys smilkinyje, kankinęs ją visą vakarą po pasimatymo Aleksandro sode, rankų ir kojų raumenys sustangrėjo, o galų gale Margaritos kūnas tapo besvoris.

Ji šoktelėjo į viršų ir pakibo ore neaukštai viršum kilimo, paskui ėmė iš lėto leist is ir vėl atsistojo ant grindų.

— Ai, koks kremas! Ai, koks kremas! — suriko Margarita, klestelėjusi į krėslą.

Tepalas pakeitė ne vien jos išorę. Dabar visame jos kūne, kiekvienoje jo ląstelėje, kunkuliavo džiaugsmas, kurį jinai juto tarsi burbuliukus, kutenančius kūną. Margarita pasijuto laisva, išsivadavusi nuo visko. Be to, ji aiškių aiškiausiai suvokė, kad nutiko tai, ką ji dar rytmetį nujautė, ir kad ji visiems laikams palieka šiuos namus ir savo buvusį gyvenimą. Tačiau nuo to buvusio gyvenimo atskilo viena mintis apie tai, kad, artinantis kažkokiai nepaprastai, aukštyn į orą ją keliančiai nežinomybei, reikia atlikti dar vieną paskutinę pareigą. Ir ji nuoga, kaip stovėjusi, kartkartėm vis pakildama į orą, nubėgo iš miegamojo į vyro kabinetą ir, uždegusi šviesą, prišoko prie rašomojo stalo. Išplėšusi lapelį iš bloknoto, pieštuku greitai didelėmis raidėmis be klaidų parašė:

„Atleisk ir kuo greičiau pamiršk mane. Aš palieku tave amžiams. Neieškok manęs, tai beprasmiška. Sielvarto ir nelaimių priblokšta, aš pavirtau į raganą. Man metas. Sudie.

Margarita.“ Galutinai palengvėjusia širdimi Margarita parskrido į miegamąjį, o jai iš paskos su glėbiu mantos įbėgo Nataša. Ir tučtuojau visi apdarai, suknelė su mediniu pakabu, nėrinių skarelės, mėlyni šilkiniai bateliai ir dirželis — visa tai pabiro ant grindų, ir Nataša suplojo ištuštėjusiom rankom.

— Ką, graži? — užkimusiu balsu garsiai sušuko Margarita Nikolajevna.

— Kaipgi? — žengusi atatupsta, sušnibždėjo Nataša. — Kaip jūs tą padarote, Margarita Nikolajevna?

— Tai kremas! Kremas, kremas, — atsakė Margarita, rodydama į tviskančią auksinę dėžutę ir sukiodamasi prieš veidrodį.

Pamiršusi numestus ant grindų drabužius, Nataša pribėgo prie veidrodžio ir įbedė godžias liepsnojančias akis į tepalo likučius. Jos lūpos kažką kuždėjo. Ji vėl atsisuko į Margaritą ir prašneko su baisiausia pagarba.

— Bet oda! Tai bent oda, a? Margarita Nikolajevna, juk jūsų oda tiesiog švyti.

Tačiau ji kaipmat atsikvošėjo, prišoko prie drabužių, pakėlė ir ėmė purtyti juos.

— Meskit! Meskit šalin! — šaukė jai Margarita. — Velniop viską, meskit! O gal ne, nemeskit, imkit viską atminimui. Sakau jums, imkit viską atminimui. Viską pasiimkit, kas yra kambaryje.

Tarytum pakvaišusi, Nataša sustingo ir kurį laiką žiūrėjo į Margaritą, paskui pakibo jai ant kaklo, bučiuodama ir šaukdama:

Kaip šilkas! Švyti! Kaip šilkas! O antakiai, antakiai!

— Imkit visus skudurus, imkit kvepalus ir neškitės, slėpkit savo skrynioje, — šaukė Margarita, — tik brangenybių nelieskit, nes būsit apkaltinta vagyste!

Nataša susiglemžė viską, kas pakliuvo po ranka — sukneles, batelius, kojines, apatinius — ir išbėgo iš miegamojo.

Tuo metu iš kažkurio namo anapus skersgatvio pro atvirą langą sugriaudėjo ir nuvilnijo virtuoziškai grojamas valsas, o sykiu pasigirdo prie vartų stabtelėjusios mašinos pukšėjimas. — Tuojau paskambins Azazelas! — riktelėjo Margarita, klausydamasi skersgatvyje aidinčio valso. — Jis paskambins! O užsienietis nepavojingas. Taip, dabar aš suprantu, kad jis nepavojingas!

Mašina suburzgusi nutolo. Pokštelėjo varteliai, tako plytelėmis sukaukšėjo žingsniai.

„Tai Nikolajus Ivanovičius, iš žingsnių girdžiu, — pamanė Margarita, — atsisveikinant reikėtų iškrėsti kokią nors smagią ir įdomią išdaigą“.

Margarita trūktelėjo užuolaidą į šalį ir, apglėbusi rankomis kelius, skersomis atsisėdo ant palangės. Mėnulio šviesa lyžtelėjo jos dešinį šoną. Margarita pakėlė galvą į mėnulį ir nutaisė mąslią poetišką veido išraišką. Žingsniai kaukštelėjo dar porą kartų, paskui staiga nutilo. Truputėlį pasigrožėjusi mėnuliu ir padorumo dėlei atsidususi, Margarita pasuko galvą į sodą ir iš tiesų išvydo Nikolajų Ivanovičių, gyvenantį to paties namo apatiniame aukšte. Mėnuo ryškiai apšvietė Nikolajų Ivanovičių. Jis sėdėjo ant suolelio, ir buvo aiškiai matyti, kad ant to suoliuko susmuko staiga. Jo pensnė kybojo kažkaip kreivai, o portfelį jis gniaužė rankose.

— Sveiki gyvi, Nikolajau Ivanovičiau, — liūdnu balsu tarė Margarita, — labas vakaras!

Grįžtat iš posėdžio?

Nikolajus Ivanovičius ničnieko neatsakė.

— O aš, — toliau kalbėjo Margarita, pasislinkusi visu kūnu į sodo pusę, — kaip matote, sėdžiu viena, nuobodžiauju, žvelgiu į mėnulį ir klausausi valso.

Kaire ranka Margarita persibraukė per smilkinį, pasitaisė plaukus, paskui piktai pasakė:

– Šitaip nemandagu, Nikolajau Ivanovičiau! Aš vis dėlto dama, po galais! Kiaulystė neatsakyti, kai esate kalbinamas!