Meistras ir Margarita

— Visai ne, — sušuko rudis, — ką jūs čia šnekate: jeigu užkalbinau, vadinasi, tuoj ir pulsiu suimti! Paprasčiausiai turiu į jus reikalą.

— Nieko nesuprantu, kokį reikalą?

Rudis apsidairė ir paslaptingai tarė:

— Esu atsiųstas pakviesti jus šį vakarą į svečius.

— Ką jūs paistote, į kokius svečius?

— Pas vieną didžiai kilmingą užsienietį, — primerkęs vieną akį, reikšmingai pasakė rudis.

Margarita baisiausiai supyko.

— Nauja veislė atsirado: gatvinis sąvadautojas, — pakilusi išdrožė ji ir buvo benueinanti.

— Tegu juos bala, tokius pavedimus! — įsižeidęs sušuko rudis ir burbtelėjo įkandin nueinančios Margaritos. — Kvaiša!

— Niekšas! — grįžtelėjusi atsikirto toji ir tučtuojau išgirdo už nugaros rudžio balsą:

— Tamsa, atslinkusi nuo Viduržemio jūros, apgaubė prokuratoriaus nekenčiamą miestą.

Išnyko kabantys tiltai, jungią šventyklą su baisiuoju Antonijaus bokštu… Dingo Jeršalaimas — didingas miestas, tarsi jo nė nebūtų buvę pasaulyje… Tai ir jūs dinkite, prasmekite skradžiai žemėn su savo apdegusiu sąsiuviniu ir džiovinta rože! Sėdėkite sau viena ant suolelio ir maldaukite, kad jis duotų jums laisvę, leistų kvėptelti oro, pasitrauktų iš atminties!

Perbalusi Margarita sugrįžo prie suolelio. Rudis prisimerkęs žvelgė į ją.

— Ničnieko nesuprantu, — tyliai prašneko Margarita Nikolajevna, — apie apdegusius lapus dar galima sužinoti… paslapčia nužiūrėti, įsibrauti į kambarį… Papirkot Natašą?

Taip? Bet kaip jūs galėjote atspėti mano mintis? — ji skausmingai suraukė kaktą ir pridūrė: — Sakykit pagaliau, kas jūs per vienas? Iš kokios įstaigos?

— Tai bėda! — sumurmėjo rudis ir prašneko garsiau: — Atleiskite, juk aš jau sakiau, kad nesu iš jokios įstaigos! Prašom sėstis.

Margarita tučtuojau pakluso, bet sėsdamasi vis dėlto dar sykį paklausė:

— Kas jūs per vienas?

— Na gerai, mano vardas Azazelas, bet tai jums vis viena nieko nesako.

— Tai gal pasakysite, kaip sužinojote apie tuos puslapius ir atspėjote mano mint is?

— Nesakysiu, — sausai atšovė Azazelas.

— Bet jūs ką nors žinote apie jį? — maldaujamu balsu sušnibždėjo Margarita.

— Na, tarkim, žinau.

— Meldžiu: pasakykit tik tiek — ar jis gyvas? Nekankinkite manęs.

— Na, gyvas, gyvas, — nenoromis atsakė Azazelas.

— Viešpatie!

— Prašom nesijaudinti ir nespygauti, — niaukdamasis pasakė Azazelas.

— Atleiskit, atleiskit, — jau visai klusniai sumurmėjo Margarita, — aišku, aš supykau ant jūsų. Bet sutikit, kai moteris gatvėje nei iš šio, nei iš to pakviečiama į svečius… Patikėkit, nesu davatka, — Margarita nelinksmai šyptelėjo, — bet neturiu jokių reikalų su užsieniečiais ir visai netrokštu su jais susitikinėti… be to, mano vyras… Mano drama ta, kad gyvenu su žmogumi, kurio nemyliu, tačiau manau, kad gadinti jo gyvenimą būtų negarbinga. Jis man visuomet darė tik gera…

Azazelas aiškiai nuobodžiaudamas išklausė nerišlią jos šneką ir rūsčiai pasakė:

— Prašom truputį patylėti.

Margarita klusniai nutilo.

— Aš kviečiu jus pas visiškai nepavojingą užsienietį. Ir nė viena gyva dvasia nesužinos apie tą apsilankymą. Tai aš jums galiu garantuoti.

— O kam aš jam reikalinga? — meilikaudama paklausė Margarita.

— Vėliau sužinosite.

— Suprantu… Turėsiu atsiduoti, — susimąsčiusi tarė Margarita.

Azazelas kažkaip išdidžiai prunkštelėjo ir atsakė:

— Galiu jus patikinti, kad bet kuri moteris pasaulyje to tik ir trokštų, — pašaipa perkreipė Azazelo marmūzę, — bet turiu jus nuvilti: šito nebus.

— Kas gi tasai užsienietis? — sutrikusi šūktelėjo Margarita taip garsiai, kad į ją atsisuko praeiviai. — Ir ko man pas jį eiti?

Azazelas pasilenkė prie jos ir reikšmingai sukuždėjo:

— Na, eiti tai labai yra ko… Jūs pasinaudosite proga…

— Ką? — sušuko Margarita, ir jos akys išsiplėtė. — Jeigu teisingai jus supratau, tenai aš galėsiu šį tą sužinoti apie jį?

Azazelas tylomis linktelėjo.

— Važiuoju! — ryžtingai sušuko Margarita ir stvėrė Azazelą už rankos. — Važiuoju bet kur! Su palengvėjimu atsidusęs, Azazelas atsilošė į suoliuko atkaltę, nugara uždengdamas stambiomis raidėmis joje išpjaustytą žodį „Niūra“, ir prašneko ironiškai:

— Na ir publika tos moterys! — jis susikišo rankas į kišenes ir toli į priekį ištiesė kojas. — Ir kam tokiu reikalu siuntė mane? Galėjo važiuoti Begemotas, jis patrauklus…

Margarita prašneko, kreivai ir gailiai šyptelėjusi:

— Baikite mistifikacijas, liaukitės mane kamavęs visokiausiomis mįslėmis… Juk aš nelaiminga moteris, o jūs tuo naudojatės. Štai aš veliuosi į kažkokią keistą istoriją, tačiau, prisiekiu, tik todėl, kad jūs sugundėte mane užuominomis apie jį! Nuo visų tų nesuprantamų šnekų man galva sukasi…

— Be dramų, be dramų, — vaipydamasis atsiliepė Azazelas, — malonėkit ir mane suprasti.

Žiebti administratoriui į snukį arba išjoti laukan dėdę, arba pykštelt i į ką nors, arba dar kokį panašų mažmožį atlikti — čia mano tiesioginis darbas, tačiau šnekučiuotis su įsimylėjusiomis moterimis — dėkui. Juk aš jau visą pusvalandį gaištu, jus įkalbinėdamas.

Tai važiuojat?

— Važiuoju, — trumpai atsakė Margarita Nikolajevna.