Meistras ir Margarita

Tą pačią dieną, kai juodojo mago pasirodymas Maskvoje sukėlė galybę visokiausios maišaties, tą penktadienį, kai atgal į Kijevą buvo išvytas Berliozo dėdė, kai buvo suimtas buhalteris ir nutiko daugybė kitų kvailų ir nesuprantamų dalykų, Margarita nubudo apie vidurdienį savo miegamajame su stoglangiu, atsiveriančiu į namo bokštelį.

Atsibudusi Margarita nepravirko, kaip kad dažnai atsitikdavo, nes atsibudo su nuojauta, kad šiandien galų gale kažkas įvyks. Pajutusi tai, ji ėmė kurstyt i ir brandint i tą nuojautą savo sieloje, bijodama, kad ji nepraeitų.

— Aš tikiu, — iškilmingai šnibždėjo Margarita. — Aš tikiu! Kažkas įvyks! Negali neįvykti, — už ką aš turėčiau kentėti ligi mirties? Prisipažįstu, kad melavau ir apgaudinėjau, kad slėpiau nuo žmonių savo tikrąjį gyvenimą, bet vis dėlto už tai negalima taip žiauriai bausti. Kažkas būtinai atsitiks, nes nebūna, kad kas nors truktų amžius. Be to, mano sapnas buvo pranašingas, galvą guldau.

Taip šnibždėjo Margarita Nikolajevna, žvelgdama į tamsiai raudonas užuolaidas, pro kurias smelkėsi saulė. Ji rengėsi, kupina nerimo, šukavosi trumpus susuktus plaukus priešais trijų dalių veidrodį.

Sapnas, kurį šią naktį sapnavo Margarita, buvo iš tikrųjų neįprastas. Mat kentėdama ištisą žiemą, ji niekuomet sapne neregėjo meistro. Naktį jis duodavo jai ramybę, ji kankindavosi tik dienomis. Ir štai — prisisapnavo.

Sapne Margaritai pasirodė nepažįstama vietovė — gūdi, nyki, gaubiama apniukusio ankstyvo pavasario dangaus. Pasirodė jai tas lopiniais sudraskytas pilkas slenkantis dangus, o po juo — be garso plastantis kovarnių būrys. Kažkoks sukrypęs lieptas, po juo drumstas ištvinęs upeliūkštis. Vargani ir liūdni pusnuogiai medžiai. Vieniša drebulė, o tolėliau — už kažkokių daržų, tarp medžių, — rąstų trobesėlis, lyg lauko virtuvė, lyg pirtis, lyg velniai žino kas. Aplink viskas lyg išmirę, tokia nykuma, kad stačiai pasikarti norisi ant tos drebulės palei lieptą. Nei vėjelis pūsteli, nei debesys sujuda, niekur nė gyvos dvasios. Tikras pragaras gyvam žmogui!

Ir štai, įsivaizduokite, atsiveria to rąstinio trobesio durys, ir pasirodo jis. Gana toli, tačiau aiškiai matomas. Nudriskęs, nesuprasi, kuo apsirengęs. Plaukai susitaršę, barzda neskusta. Akys liguistos, pilnos nerimo. Moja ranka, kviečia ją. Springdama sustingusiu oru, Margarita nuo kupsto ant kupsto pasileido pas jį ir tuo metu atsibudo.

„Šis sapnas gali reikšti arba viena, arba kita, — patyliukais mąstė Margarita Nikolajevna, — jeigu jis miręs ir kvietė mane, vadinasi, buvo atėjęs manęs pasiimti, ir aš greitai mirsiu.

Labai gerai, nes tada ateis galas kančioms. O jeigu jis gyvas, sapnas gali reikšti tik vieną dalyką, — jis primena man apie save! Nori pasakyti, kad mes dar pasimatysim. Taip, mes pasimatysim labai greit!“ Vis dar tokia pat sudirgusi, Margarita apsirengė ir ėmė įtikinėti save, kad iš esmės viskas klostosi labai sėkmingai ir kad reikia mokėti sugauti tokias sėkmingas akimirkas ir jomis pasinaudoti. Vyras trims dienoms išvažiavo į komandiruotę. Tris paras ji priklausys tiktai sau, niekas netrukdys jai galvoti kas patinka, svajoti apie tai, ko širdis geidžia. Visi penki kambariai antrame namo aukšte, visas tas butas, kurio Maskvoje pavydėtų dešimtys tūkstančių žmonių, jos valioje.

Tačiau, tris dienas gavusi laisvę, Margarita pasirinko anaiptol ne geriausią kampelį šiame prabangiame bute. Išgėrusi arbatos, ji nuėjo į tamsų belangį kambarį, kuriame buvo laikomi lagaminai ir visokios senienos dviejose didelėse spintose. Ji atsitūpė, ištraukė apatinį vienos spintos stalčių ir iš po šilko atraižų šūsnies išsiėmė tą vienintelę brangenybę, kurią turėjo gyvenime. Margaritos rankose atsirado senas albumas rudos odos viršeliais, kuriame buvo meistro fotografija, jo vardu išduota taupomosios kasos knygelė su dešimties tūkstančių rublių indėliu, tarp rūkomojo popieriaus lapelių suspausti sudžiūvusių rožių žiedlapiai ir dalis didelio formato sąsiuvinio, prirašyto mašinėle, su apdegusiu apatiniu kraštu.

Atsinešusi šias brangenybes į savo miegamąjį, Margarita Nikolajevna atrėmė fotografiją į trisienį veidrodį ir prasėdėjo bemaž valandą, ant kelių laikydama apdegusį sąsiuvinį, sklaidydama jį ir skaitinėdama tekstą, kuris, pabuvojęs ugnyje, liko be pradžios ir be pabaigos: „…tamsa, atslinkusi nuo Viduržemio jūros, apgaubė prokuratoriaus nekenčiamą miestą. Išnyko kabantys tiltai, jungią šventyklą su baisiuoju Antonijaus bokštu, iš dangaus nusileidusi bedugnė prarijo sparnuotus dievus virš hipodromo, Chasmonėjų rūmus su šaudymo angomis, turgavietes, karavansarajus, skersgatvius, tvenkinius… Dingo Jeršalaimas — didingas miestas, tarsi jo nė nebūtų buvę pasaulyje…“ Margaritai norėjosi toliau skaityti, bet toliau nieko nebuvo, tik suanglėjęs nelygus kraštas.