Meistras ir Margarita

— Na ir namas mūsų… Ir tas nuo pat ryto girtas. Laiptinėje vėl langas iškultas! — įdėmiau nužvelgusi bufetininką ji pridūrė: — Vaje, pilieti, červoncų turit kaip šieno. Gal su manim pasidalytum! Ką?

— Atstokit, dėl Dievo meilės, — išsigando bufetininkas ir mikliai paslėpė pinigus.

Moteris nusijuokė:

— Trauk tave velniai, nage nelaimingas! Aš pajuokavau, — ir nuėjo žemyn.

Bufetininkas iš lėto atsistojo, kilstelėjo ranką, norėdamas pasitaisyti skrybėlę, ir pajuto, kad ant galvos jos nėra. Klaikiai nenorėjo grįžti, bet skrybėlės buvo gaila. Šiek tiek padvejojęs, jis vis dėlto grįžo ir paskambino.

— Na, ko dar? — paklausė nelaboji Hela.

— Skrybėliukę pamiršau, — sušnibždėjo bufetininkas, baksnodamas sau į plikę. Hela apsisuko, bufetininkas mintyse nusispjovė ir užsimerkė. Kai jis atsimerkė, Hela jau laikė atkišusi jo skrybėlę ir špagą su tamsia rankena.

— Ne mano, — sušnibždėjo bufetininkas, atstumdamas špagą ir paskubom užsidėdamas skrybėlę.

— Nejau jūs atėjot be špagos? — nustebo Hela.

Bufetininkas kažką burbtelėjo ir skubiai pasileido žemyn. Kažkodėl jo galvai po skrybėle buvo nepatogu ir pernelyg šilta; nusivožęs ją, jis stryktelėjo iš baimės aukštyn ir tyliai suriko. Jo rankoje buvo aksominė beretė su nutriušusia gaidžio plunksna.

Bufetininkas persižegnojo. Tą akimirksnį beretė miauktelėjo, pasivertė į juodą kačiuką, kuris vėl užšoko Andrejui Fokičiui ant galvos ir įsikabino nagais į plikę. Klaikiai sušukęs, bufetininkas nuskuodė žemyn, o kačiukas nusirito nuo galvos ir nuliuoksėjo laiptais aukštyn.

Išpuolęs laukan, bufetininkas risčia pasileido link vartų ir amžiams apleido nelabąjį namą Nr. 302 bis.

Kuo puikiausiai žinoma, kas jam nutiko vėliau. Išpuolęs pro vartus, bufetininkas išgąstingai apsidairė, tarsi kažko ieškodamas. Netrukus jis buvo kitoje gatvės pusėje, vaistinėje. Vos jam ištarus: „Prašom pasakyti…“, moteris už prekystalio šūktelėjo:

— Pilieti! Jūsų galva suraižyta!..

Maždaug po kokių penkių minučių bufetininkas buvo aptvarstytas, sužinojo, kad geriausiais kepenų ligų specialistais yra laikomi profesoriai Bernadskis ir Kuzminas, pasidomėjo, kuris iš jų gyvena arčiau, nutvisko iš džiaugsmo, sužinojęs, kad Kuzminas gyvena čia pat, kitapus kiemo, mažame baltame namelyje, ir po poros minučių jau buvo tenai.

Namas buvo senas, tačiau itin jaukus. Bufetininkas įsiminė, kad pirmiausiai jį pasitiko senutė slaugė, norėjusi paimt i jo skrybėlę, bet jis skrybėlės neturėjo, ir slaugė, žiaumodama bedante burna, kažkur nukiūtino.

Jos vietoje palei veidrodį ir berods po kažkokia arka pasirodė vidutinio amžiaus moteris ir iškart pasakė, kad pas profesorių galima užsirašyti tik devynioliktai dienai, ne anksčiau.

Bufetininkas išsyk susivokė, kaip išsigelbėti. Blėstančiomis akimis žvilgtelėjęs kitapus arkos, kur, matyt, prieškambaryje laukė trys žmonės jis sušnibždėjo:

— Mirštamai sergu…

Moteris nustebusi pažiūrėjo į aptvarstytą bufetininko galvą ir paabejojusi tarė:

— Na jei taip… — ir praleido bufetininką pro arką.

Tą pačią akimirką priešais atsidarė durys, jose žybtelėjo aukso pensnė, moteris baltu chalatu pasakė:

— Piliečiai, šis ligonis užeis be eilės.

Nespėjęs nė apsidairyti, bufetininkas atsidūrė profesoriaus Kuzmino kabinete. Tame pailgame kambaryje nesimatė jokių baisių, iškilmingumo teikiančių medicinos reikmenų.

— Kas nutiko? — maloniu balsu paklausė profesorius Kuzminas ir šiek tiek sunerimęs pažvelgė į aptvarstytą galvą.

— Ką tik iš patikimų lūpų sužinojau, — atsiliepė bufetininkas, klaikiomis akimis žvelgdamas į kažkokią grupinę fotografiją po stiklu, — kad ateinančių metų vasarį mirsiu nuo kepenų vėžio. Maldauju sustabdyti.

Profesorius Kuzminas, sėdėjęs gotiško stiliaus odiniame krėsle, atsilošė į aukštą jo atkaltę.

— Atleiskite, nesuprantu… jūs buvote pas gydytoją? Kodėl jūsų galva aptvarstyta?

— Koks ten gydytojas? Būtumėt tą gydytoją matęs!.. — ūmai jam subarškėjo dantys. — O į galvą nekreipkite dėmesio, nieko bendro. Į galvą spjaukite, galva nieko dėta. Kepenų vėžį prašau sustabdyti.

— Bet atleiskite, kas jums sakė?

— Tikėkite juo, — karštai paprašė bufetininkas. — Jis tikrai žino.

— Nieko nesuprantu, — gūžčiodamas pečiais ir pavažiuodamas su visu krėslu tolyn nuo stalo, kalbėjo profesorius. — Kaip jis gali žinoti, kada jūs mirsite? Juolab, kad jis ne gydytojas!

— Ketvirtoje palatoje, — atsakė bufetininkas. Profesorius nužvelgė savo pacientą, užmetė akį į jo galvą, į šlapias kelnes ir pamanė:

„To dar trūko! Pamišėlis!“ Paklausė:

— Degtinę geriate?

— Niekuomet nė lašo, — atsakė bufetininkas.

Po minutės jis nusirengęs gulėjo ant šaltos ceratinės kanapos, o profesorius maigė jo pilvą. Reikia pasakyti, kad čia bufetininkas gerokai pralinksmėjo. Profesorius kategoriškai tvirtino, kad dabar, bent jau šiuo momentu, jokių vėžio požymių nėra. Na, bet jeigu jau taip… jeigu jis būgštauja, jeigu kažkoks šarlatanas jį prigąsdino, tai reikia padaryti visas analizes…